Vienas kitas gerasis žmogus vis pasidomi, kas nutiko šleiviems-kreiviems medijų meškiukams. Būta, kuo rūpintis… Kas gi jiems gali nutikti, gerieji žmonės? Normalūs meškiukai užauga ir tampa moksliniais bendradarbiais. O tie meškiukai, kurių galvelėse pliušas bei pjuvenos, taip ir vagantuoja iš auditorijos į auditoriją, negalėdami…

Po dienos gausiu meškiukų mokslo magistro diplomą. Tai, matyt, atėjo metas ašaringiems prisiminimams apie džiugias studijų dieneles. Štai menu, kaip gūdžiais 2008 metais pasiryžau visgi imtis medijų filosofijos. Tą ryžtą įtvirtinau parašydamą šiokį tokį straipsnelį ar esė „Naujajai Romuvai“. Manau, kad dabar jau galiu ramia sąžine šį tekstuką čia paskelbti…

Šiomis dienomis daug kalbų apie visokias fotopraktikas — tarsi man norėtųsi išeiti iš jaukios fototeorijų zonos. Dar daugiau: šias fotopraktikas siūloma matuotis, lyg tai būtų koks jaukus milo kostiumas. Tuo tarpu du menai, kurie manęs niekada netraukė (nebent toj gilioj vaikystėj, kai jie atsivėrė kaip netikėta techninė keistenybė), yra būtent fotografija bei kinas.

daugiau…

Aplinkui kunkuliuoja madingos studijų kryptys, nuo kurių meškiukams sukasi galvos. Taip sukasi, kad per vasarą aplinkui baigiamojo darbo temą šleivodama, nieko nenuveikiau, tik susivokiau jokios metodologinės ieties neturinti. Rugsėjo 26 dieną mėginau nukauti konferencinį drakoną be ieties, Sanča Pansa manęs neišgelbėjo. O juk tai manoji madinga studijų kryptis! Ką jau kalbėti apie kitas?

5-7 июня в Ниде прошел МедиаБарКэмп 2009. Ну а если в голове моей опилки (да-да-да!), то как же без моей презентации такое мероприятие пройдет? Конечно, я жутко переволновалась, забыла все русские и английские слова (да и всю речь человеческую), поэтому закопалась в бумажки и практически прочитала тезисы. А тезиси были такие…

Šiandien prof. T. Sodeika vėl pagavo meškiukus už uodegos — teisingai aš maniau: negalima, negalima nieko jam sakyti, nes jis tūkstantį melejonų kartų gudresnis (ir tyko kvailų meškučių). Dar jis žino tūkstantį melejonų dalykų apie kompiuterius ir kosmonautiką. Kur buvo mano galva, kai rašiau pranešimą Kompiuterijos filosofijai?

Čia kai kurie teoretikai sako, kad nebeliko akademinių medijų studijų — tik megėjiškos, liaudies medijų teorijos. Ir todėl nėr čia ko profesionaliai užsiimti kultūros mokslų profanacija. Meškiukams, tiesa, galioja kitas kelio ženklas: jei profesionalų žvilgsnį keičia žurnalistų, aktyvistų, istų-istų gonzo-raštai, tai reikia viena akim žiūrėti į J. Baudrillard, kitą — į H. Rheingold, viena — į V. Flusser, kita…

Į tapybą ant stiklo panaši ir smėlio barstymo technologija. Čia taip pat kadras sukuriamas, užfiksuojamas ir pakeičiamas. Skirtumas tik tas — kad naudojami ne dažai, o smėlis ar kitos birios medžiagos. Šios medžiagos užbarstomos ant plokštumos, ir iš jų formuojamas ar ant jų išbraižomas piešinys. Kartais šis procesas…

Kai knygų per daug, ir visos jos per vieną naktį. Kai norisi atrodytų gudriau, o galvoje pliušas bei pjuvenos. Kai fenomenologija įlenda per vieną ausį, o per kitą išlenda hermeneutika. Kai iš informatikos atsiduri filosofijoje, o iš filosofijos — menuose. Kai tupi rašaluota iki ausų „Sriubinėj“, o po to eini pasiduoti į katedrą…

daugiau…

Ko tik nesugalvoja animacijos kūrėjai — meškiukų galvelės neišneša! Ir viskas tam, kad pasakojimas su jam suteikiamu pavidalu susidainuotų. Pieštinė animacija pradžių pradžioj mažai ką galėjo pasiūlyti, bet vystantis ar plintant naujai technikai, skleidėsi ir menininkų fantazija. Štai ir pražydo meškiukų laimei, štai ir išsiskleidė tapybos ant stiklo technologija…

Antrame medijų kurse yra septyniolika mergaičių. Ir mano vargšė galvelė tarp jų susipainiojo. Išties, nebegaliu prisiminti, kuri iš jų pasakojo apie Didžiosios Britanijos animaciją (Agne, tu?). Ir pasakojo dalykus nematytus, negirdėtus. Nutariau pasidėti jos istorijas į meškiukų taupyklę. Taigi, nuo 1899 iki 2008 metų ūkanotoje žemėje nutiko daug dalykų…

Kai mažo proto meškiukai peckioja Flash ar Synfig, tai su pieštine animacija visai ne kas būna: trūkt, brukt, keberiokšt. Piešiant animacinius filmus, labai sudėtinga tinkamai atvaizduoti veiksmą laike (timing) — kadras rodomas sekundės dalį, ir jį ruošiant reikia tiksliai jausti, kas nutinka per šį labai trumpą laiko tarpą. Prastas animatoriaus laiko jausmas — tai neįtikinami judesiai ir netikusi filmo dinamika. Tam, kad išspręstų šią problemą…

Tobulinant tiesioginio keitimo technologiją, buvo sukurtas naujas būdas animuoti judesius — pieštinės animacijos technologija, dar vadinama tradicine animacija. Pirmuoju grynai pieštiniu filmu laikomas 1908 metais sukurtas Émile Cohl filmas „Fantasmagorija“. Animatorius atskiruose popieriaus lakštuose piešė kiekvieną judesio fazę, o vėliau kiekvieną piešinį filmavo pakadriui. Būtent toks šios technologijos principas…

Kartais mažo proto meškiukai užmiršta apie pjuvenas galvoje ir imasi skaityti paskaitas, pranešimus, rašinėti straipsnius. Juokias draugai ir kaimynai, o šleivos kojytės šoka kaip moka. Vienoje kolegijoje migdžiau studentus pasakomis apie animacijos technologijas. Taip taip… Apie tos pačios animacijos, kuri nuo 19 amžiaus džiugina mažus meškiukus ir didelius meškinus.

Žvilgt!