Kemonas galvoje

Aš vis dar nepabaigiau Raškovo knygos. Ne todėl, kad ji būtų gudri — ką jau ten, mokslo populiarinimo rašinėlis, primenantis punk-zininius medijų aktyvistus. O tie aktyvistai — kaip perdirbtas pluoštas — idėja gera, efektyvumas menkas. Apskritai visas kontrkultūrinis judėjimas tampa nesimpatiškas, kai pastebi, jog nepaisant idėjų skirties, santykis su pamatinėmis idėjomis yra toks pats, kaip ir eilinio studento paprastojo iš nesimokančiųjų rūšies.

Pagal santykį su idėjomis, man maga aplinkinius skirstyti į žmones ir žiurkiukus. Labai jau tas žodis iš Peterio Turini „Žiurkų medžioklės“ įstrigo. Žiurkiukais gali būti ir filosofai, ir sociologai, jei jie minta dogmomis taip sočiai, kad Dekartas aname pasaulyje griežia ektoplazminiais dantimis.

Dekartas, aišku, iš Raškovo paliktų šlapią vietą. O man parodytų, iš kur pilkas kailis dygsta. Bet kiekvienam pagal jo meškiukus, ar ne? Ir pagal mano meškizmo lygį, pradėti galima nuo Raškovo.

O Raškovas advokatauja X-kartai. Ne „vidiotams“, bet alternatyvaus mąstymo kartai, turinčiai nuosavą kalbą ir gliaudančiai mediavirusus kaip riešutus. Tarkime, tarkime… Tačiau kodėl iš konteksto ištraukti ir savo virusinio kodo netekę mass media pranešimai priimami taip pat džiugiai? Kodėl palikęs Skystąją televiziją, Byvis išlaikė populiarumą?

Pats alternetyviojo — takaus — mąstymo iškėlimas atrodo gan abejotinas. Tai turinio kūrėjo prerogatyva. Vartotojas valgo viską: ir jei jam pasitaiko kontrkultūrinis virusas, tai suvartojamas ir jis. Pakankamai aukštos kokybės turinys gali pakeisti žmogaus idėjas (virusinis užkrėtimas), bet vargiai pakeis santykį su idėjomis, t.y. mąstymą, t.y. takumą. Prezumpcija apie alternatyvųjį televizijos kartos mąstymą nehigieniška!

Prezumpcija apie sąmoningą kontrkultūrinio kodo diegimą kultūrinių produktų (atleiskite, brangūs kairuoliai, už tokį žodį) turinyje irgi įtartina. „Simpsonų“ kūrėjai sako, kad tiesiog maitina mediamašiną idėjomis. O tos mediamašinos apetitas toks, kad sąmoningai konstruoti virusinį kodą nė į galvą neateina. Kita vertus, ar saugu prisipažinti, kad skleidi kontrkultūrines idėjas? Tokie menininkai už(si)daromi į šiuolaikinio meno centrų rezervatus, kur jų idėjos nepavojingos.

Higieniška mintis: įmanoma kurti virulentišką kultūrinį produktą, įmanoma sąmoningai konstruoti viruso turinį.

Ir čia Raškovas gudriai kryptėli, vyptėli ir mane pradžiugina, tardamas, kad lengviausia eksperimentuoti animacijoje. Visų pirma, tai ta pati meškiukų medija, į kurią niekas nežiūri rimtai. Visų antra, animacija labiau nutolusi nuo sutartinės realybės, todėl režisierių neužmėto akmenimis už nukrypimą nuo sveiko proto paradigmos. Įprasta, kad animacija vaikiška, todėl ugdanti. Ji teisėtai gali ugdyti ne tik takų suvokimą (ar estetinę pajautą), bet ir takų mąstymą.

Kur čia meška tyko? Ogi ten, kur vaikai su meškiukais. Ten suaugę bijo užsukti. Tiesa, šiek tiek snobizmas gelbsti: kai reikia žavėtis Noršteinu, reikia žavėtis japonų anime… na… gerai, reikia žavėtis ir Simpsonais (nenene!)…

Kemonozume. Studio 4C