Simon-Bunuel
Yra du dalykai, kurie nepaliauja stebinę, vargše mano širdie. Kad klasika gali būti ganėtinai kreiva. Ir kad perskaityti ją galima šimtu būdu. Dr. Čepulis „Dykumų Simone“ mato nuo savo moters pavargusio vyro fantaziją, per paskaitą kalbėjęs nerangus berniukas — kanoninį šventąjį, istoriją išmananti mergaitė — krikščionybės kritiką. Aš būsiu užsispyrusi: matysiu tik gundomą Simoną. Gundomą šventumu.
Kalba, kad Bunuelio santykis su krikščionybe buvęs gan įtemptas. Ir net kalba, kad jis kūręs antikrikščionišką kiną. Ir vis tik Simonas patenka į religijos traukos lauką. Skirtingai, nei „Kristaus kančia“ ar „Brajano gyvenimas“, kuriuose religinis yra tik anturažas. Su AlAl ilgokai ginčijomės, kodėl šie filmai apskritai aptariami religiniame kontekste, kodėl jie sulaukia tikinčiųjų kritikos. Atskaitos taškas, kurį siūlo AlAl, paprastas, bet tikslus kaip šauktukas: vardai. Kristaus (Simono, etc.) paminėjimas sveiko proto paradigmoje automatiškai įkelia filmą į religinių šaltinių ratą. Tikintysis tikisi tam tikro dvasinio judesio, o ten — velniai griebtų — stazės laukas, jokios religijos. Įvardinti dvasinio alkio dažniausiai nepavyksta, bet filmas sukelia nepasitenkinimą.
Mėginant mąstyti apie religiją, dvasinės stazės filmai sukelia galvosopį. Nes mąstyti apie religiją šių filmų kontekste yra nehigieniška. Galima juos naudoti nebent kaip pavyzdžius mąstomojoje situacijoje. Ir čia dr. Čepulis įjoja ant balto žirgo: jam įvairūs religijų aspektai tokie aktualūs, kad jis žaisdamas auditorijoje surenka struktūras, prie kurių puikiai limpa ir Gibsono siaubiakas, ir Monty Python humoras. O man ir meškiukams geriau būtų pradėti nuo „Salos“ ar „Stalkerio“ — tvirtos atramos kuriamai struktūrai.
Simonas jaukiai priglustų prie tėvo Anatolijaus peties, bet atsargiai žvelgia į Brajaną. Nes Simonas trokšta dvasinio judesio — bergždžiai trokšta. Pats alkio įvardijimas jau pakelia filmą į religijos traukos lauką. Nepavyko man šio aspekto išsakyti dr. Čepuliui: gal vertėjo pradėti ne nuo laiko vektoriaus? Dr. Čepulio interpretacija juk irgi remiasi ta pačia hipoteze: dykumos laikas yra fantazijos laikas, kai istorija (ar pasakojimas?) vyksta vakarėlio metu. Simonas perkeliamas ne į 1965 metų šėlsmą, jis perkeliamas į penktą amžių.
XX amžius ironiškas. Amžiaus klasika — ironiška. Ir todėl aš tikriausiai klystu: gal Simonas — tai tik Bunuelio mėginimas numoti ir tarti, kad ta moteris — tikras velnias, ji užkniso, aha. Bet bet… Nematau aš tos ironijos ir matyt nenoriu; nuo velnio visa tai, mano širdie. O matau aš mirtinai rimtą filmą. Rokenrolas — dalykas rimtas, taip. Rokenrolas — toks didelis rožinis meškiukas. Ir jei jo glėby neužtenka oro, galima parduoti velniui sielą. Už galimybę kentėti, aštriai jausti, absurdą paversti tarnyste viešpačiui, nes net absurdas čia ne rožinis ir be ausyčių.
Tik, mano širdie, tokia pagunda neišlaiko išbandymo laiku. Ant stulpo vietos visiems neužteks, ten jau kitas nuomininkas. Išgyvena tokį patį kreivą, šleivą šventumą, tiki, kad jo stebuklai — nuo dievo, patiria lengvai atpažįstamus išbandymus. Neabejoja! Nes tada ir ten ironija baudžiama. Ir kai atšleivoja rožinis meškiukas, jį tegalima palaiminti ar pavaryti šalin, neatpažįstant nei savosios puikybės, nei besiglaudžiančio prie žemės motinos šventumo.
Kuo gundomas Simonas? Tegu Wikipedia nepritaria dr. Čepulio pateiktai askezės etimologijai… Man ji vis tiek labai patiko: pakilimas. Ir virš žemės, ir arčiau dievo. Bet Simonas neartėja prie dievo. Jam to ir nereikia, jis klaidžioja viename kukliame oksimorone, ieškodamas tikrumo iliuzijos, laisvės nuo rožinio meškiuko. Todėl velnias jam leidžia pakilti virš žmonių: duokit vyrui aukštesnį stulpą! Arba ilgesnę virvę — ir jis pasikars, taip.
Beje, velnias irgi ironiškas, iliuzijas mėgsta. Oksimorono trokštantis oksimoroną ir atranda. Galimybę išsigelbėti per nuodėmę, per pasidavimą pagundai. Nors gerai pagalvojus, tai ir būtų netikėtas, skausmingas dykumos meto Simono dvasinis judesys. Išsivadavimas iš trokštamos iliuzijos per paradoksą. Taip, mielas F.K. Dikai, mūsų gyvenimo istorijos — tai miglų miglos, per kurias nesimato ne tik krypties, bet ir paties dievo piršto. Už tai tuose ūkuose klaidžioja… Na, mes juk suprantame, kas? Ir į ką tokį pūkuotą dabar atsitrenkėme?