Žižeko glėbys

Sapnavau Teodorą Adorno: vaikščiojo visas piktas, nekentė studentų. Ir tikrai — už ką mus mylėti? Dialektikos neišmanom, knygų neskaitom… Ir vis tiek neišvengiame ore sklandančių idėjų. Po dr. Sodeikos socialistų, ėmė kirbėti mintys apie tikroves ir iliuzijas. Tarsi to neužtektų, dr. Čepulis atkasė Bunuelio Simoną. O dykumos traukia dykumas, todėl iš rūko išniro didelis ir baisus Slavojus Žižekas.

Žižekas atėjo su miela prancūze Camille, kurios karštligiškai norėjos paklausyti. Nustūmė mergaitę į šalį ir bylojo apie tikrumo išgyvenimo poreikį, apie cutterius, apie karą, apie terorizmą. Welcome to the Desert of the Real! Pėteris vardu Tuštuma iš tiesų yra Pėteris Tikrasis. Pagal tėvavardį. O Simonas ar turėjo tėvą? Be įsivaizduojamo dangiškojo, kurio taip atkakliai siekė per ribinius patyrimus. Marink kūną, kad sutelktum išsibėgiojusią po dykumas sielą į trupinį kančia atkovotos kūno realybės. Maždaug taip.

Ir maždaug taip pat pasiklysk toje tikrovėje, painiodamasis regimybėse. Nes juk tikrovė ir yra geriausia savo pačios regimybė, o Bentamai… Ar ne todėl paskutinis (pirmas?) Simono išbandymas yra atmesti tikroviškas iliuzijas dėl neįtikinamos tikrovės? Ar ne todėl tau, mielas berniuk-magistrante, taip ir nepavyko atskirti, kur Simono fantazija (velnio miražai) pavirsta Simono tikrove? Nors kas sakė, kad yra ta tikra tikra tikrovė? Tik jau ne aš! Rožinis Simono Teddy irgi yra kino medijų kuriamas išgyvenimas, pagraužtas išlygų ir kino kalbos sąlygotumų.

Vargšas meškiukas! Vargšė mano galva! Taip ir bus: pabaigsiu Raškovą, draugausiu su Žižeku. O Adorno palauks: vis tiek studentų nemėgsta.

Žižekas, Adorno. Zoja Čerkasskaja, Avdej Ter-Oganian
(foto, reik manyt, Čerkasskaja)