Elis geltonų plytų kelyje

Ir vis dėlto kultūriniam gyvenimui reikalinga pastanga. Aistrą literatūrai, kinui, muzikai reikia vėl ir vėl atgaivinti, įsikalbėti, apgauti save, pasinaudoti nuosavu snobizmu. Kitaip — sudie, lietuvių literatūra! Per dažnai tu išeidavai į meškų sodus… Sudie, poezija, tavo rožiniai rūbeliai tau per maži: arba išmok rengtis, arba… Sudie, Jakimavičiau, šiąnakt tavęs ateis meškiukai.

Taip, Jakimavičiau, taip! Šiandien buvo traukinys, buvo knyga. Verksminga knyga — nejau ją parašė Liudvikas? Vis grįždavau prie viršelio: ar tikrai? Iš viršelio kyšojo Oranto monstriukas (apie koliažus net bijau užsiminti). Virš monstriuko patikinimas, rašytas krauju: taip, Liudvikas, taip, iškankinta širdis.

Mano širdis — „Medinė“, mano elis Šervudo girioje. Kam verkt pas kapą tokio-kitokio, kurio niekada nebuvo? Istorijas eilėraščiais pasakoja Bložė ar Svarovskis, Geidė, gal net Mastersas. Bet ne Jakimavičius. Jakimavičių istorijos apsupa ir suspardo. Iš šios sąjungos gimsta paliegusi poezija, raiša poezija, kalbanti medijų vargšams kalba.

Kiek socialiai aktualaus turinio gali tilpti į vieną kvadratinį eilėraščio centimetrą, Liudvikai? Sąžinė ir Žižekas mane veja skaityti Brechto bei diskutuoti. Snobizmas verčia sakyti, kad mažų žmonių gyvenimai gražiai atrodo Xiu Xiu isterikose ir Kukučio epopėjoje. Bet prasta poezija pasikaria ant kasdienybės.

Išgersiu širdies lašų, atsiversiu „Medinę“, lauksiu apreiškimo, meškiukų — gal užsuks papasakoti, kaip ten Jakimavičiui, ką jis dabar rašo?