Apie kūrinių struktūras
Štai dr. Čepulis pasiūlė panagrinėti „Velnio advokatą“; ir rodos, kur čia meškiukas pakastas? Juk „Advokatą“ padarė Holivudas kairės kojos kulnu per pertraukas tarp „Žvaigždžių karų“. Bet ne, sako dr. Čepulis, kodėl mums nepakalbėjus apie gėrio ir blogio perskyrą šio filmo pavyzdžiu. Kodėl gi nepakalbėjus… Galima… Tik, kai gerbiamas kalbėtojas mesteli, kad filmo įdomi struktūra, man iš galvos išgaruoja visi gėriai ir blogiai. Ar tikrai čia esama ypatingos struktūros? — po peržiūros net nesusimąsčiau apie tai. Rodos, žiedas yra tokia eksploatuojama forma, kad ir galvoti nėra apie ką! Jei ji nebūtų nuo senų laikų naudojama poezijoje, sakyčiau kad sukurta Holivudo ir Holivudui. Mat leidžia užmesti kabliukus tęsiniui — juk istorija tarsi ir nesibaigė. Pasiektas kažkoks lokalus ekstremumas, bet paleistas naratyvas taip spėriai sugrūdamas atgal į butelį, kad vietos emocijoms ir aistroms lieka dar tiek ir tiek. Kita vertus, žiedas leidžia Holivudui išlaikyti ironišką santykį su savimi (o to, matyt, reikia režisieriams, norintiems neprarasti sveiko proto): žiedas grąžina filmą į pradinį tašką, tarsi šiuolaikinės medijas medijuojančios medijos (meškas meškuojančios meškos*) nesidrovėtų prisipažinti, kad — ėgi — nieko mes nepasakėm ir pasakyti nenorėjome! Mes čia savo sultyse tiktai…
Taip, savo sultyse, bet pats filmas leidžia interpretuoti šį žiedą truputį kitaip. Visų pirma, forma atitinka turinį — „Advokate“ esama aliuzijų į Dantės „Pragarą“ (kad ir korporacinio namo aukštai), todėl ir siužeto susukimas virsta pragaro ratu, kuriuo japiškai kantriai juda Kevinas. Įveikęs vieną pagundų ratą, jis viso labo patenka į antrąjį. O tai jau gudriau, nei paprastas kabliukas tęsiniui, ar ne? Laisvas velnio keliavimas iš rato į ratą taip pat skatina pamąstyti, kokia filmo laiko struktūra. Dr. Čepulis taria, kad viskas ganėtinai paprasta, ir Kevino gundymai vyksta sapno ar vaizduotės laike. Tačiau tada velnio persikėlimą į teismo rūmus reikėtų vadinti tik prastu režisieriaus pokštu. Nenorėčiau to. Holivudas leidžia sau būti nors tiek protingu, kad galėtų nuolat klausti žiūrovo: „Ar tai tikra? O tai? O tai?“ Nežinia, kiek čia pigaus dėmesio išlaikymo triuko, o kiek sąmoningo noro išmokyti žiūrovą išlaikyti distanciją bei kritiškai mąstyti, tačiau Holivudas nebijo tikrovių daugeto. Todėl laiko struktūra „Advokate“ turėtų būti kiek gudresnė.
Nagi, pažiūrėkime… Pagrindinį pasakojimą įrėmina scena teismo salėje: į kairę pasuksi — žmoną prarasi, į dešinę — darbą. O kas bus tiesiai — žiūrėkite tęsinyje „Velnio advokatas prieš velnio prokurorą 2. Teateinie teisininkų karalystė“. Taigi esama punktyrinės linijos, mūsų dvimatės kino juostos personažas peršoka keliais metrais į priekį (ar atgal — kryptis čia nesvarbi). O juostą lanksto, aišku, šėtonas. Bėda tik, kad šėtonas irgi dvimatis… Šiaip ar taip, pagrindinė istorija lieka laiko „kišenėje“, kuri egzistuoja kitame matmenyje. Štai toks paslėptas antgamtės laikas ir kvantinė fizika, mano širdie. Šredingerio Kevinas: ir miręs, ir gyvas vienu metu. Bet jei jau griebiausi pseudomokslinių teorijų, tai yra dar paprastesnis filmo laiko paaiškinimas. Ėmus ir pastūmus dr. Čepulio sapno laiką, gausime gražesnį paaiškinimą: mūsų advokatas nelaimėjo prieš velnią. Nė per nago juodymą jis nenutolo nuo gundymo. Jis miršta, ir paskutiniojo sapno laike grįžta į tą tašką, kur priėmė lemtingą sprendimą. Sulėtinta lemtingo šūvio scena; Kevinas krenta — užsiliepsnoja Miltonas, Kevinas krenta — atgyja bareljefai, Kevinas krenta — miršta sesuo, Kevinas vis krenta… Ir taip be pabaigos. Begalinai trumpą akimirką tarp mirties ir gyvenimo jo sąmonėje gimsta begalinis tikrovių skaičius — ech, kaip romantiška. Ir kabliukas tęsiniams, aišku.
Tačiau visa tai — tuštybių tuštybė… Ir nė trupinėlio religijos meškiukui. O jei taip: laikas cikliškas. Ne mitiškai cikliškas, bet iš tiesų: Kevinas veikiamas velnio traukos centro, taigi ir gyvena velnio laike. Kiekvienas nepavykęs gundymas grąžina mūsų berniuką į takelio pradžią. Nagi, perrašykime dar kartą, dublis antras — vis gražiau ir gražiau. Kaip jaučiasi lazeris ant DVD-RW? Į tai filmas mums neatsako: juk Kevinas dar manosi ištrūkęs iš pragaro. Beje, tokia versija gražiai koreliuoja su F.K. Diko fantazija apie velnio kuriamą laiko iliuziją, kuri atskiria žmogų nuo Gerosios naujienos. Velniui į šią iliuziją tik svaidytis obuoliais nuo varpinės. Todėl jis gali vienu metu šaipytis iš Kevino teismo salėje ir būti su jo žmona. Tai irgi „sapno“ laikas, kuris galioja tik tiems, kas neatsispiria velniui. Ir velnio laike gyvenantis žmogus nuolat gundomas, net jei jo niekas netempia ant aukšto kalno. Šiuo požiūriu, Kevinui sekasi — jis tikrai žino, iš kur kanopos dygsta. O kur kanopos, ten ir uodega, sieros kvapas, smalos katilai.
„Jūs laimėjote! Jūs — vienas iš milijono! Mūsų kompanija išsirinko Jus atstovauti vieną iš didžiųjų nuodėmių! Kampelis gražiame pragaro rate su vaizdeliu į parką! Skubėkite pasinaudoti mūsų pasiūlymu — nemokamai!!! Sielą palikite šveicoriaus kamarėleje.“ Galų gale, Kevinas juk gyvena korporaciniame (pragaro) būste, ar ne? Pragaro laiku, ar ne?
Štai toks žiedas, mano širdie, paprastame Holivudo filme. O visa kita — tik pigus postmodernizmas, nuo kurio nepabėga nė Varno spektakliai. Vieno nesuprantu — nejau postmodernus citavimas, parafrazavimas, et cetera, et cetera neturėtų būti intelektualus?? Bet ne… Kur tau! Ir ar tik ne dėl to kino vartotojui nekelia abejonių „Velnio advokatas“, kai „Simonas“ ar „Brajano gyvenimas“ rodosi aršiu krikščionybės puolimu? T.y. masinės kultūros kontekste priimtinas kalbėjimas apie antikristą, tačiau neleidžiama kvescionuoti religijos bazinių postulatų. Paprasčiau tariant, negalima kelti klausimų. Tuo „Velnio advokatas“ ir nepiktnaudžiauja. Viena iš priešdėlio „anti-“ reikšmių — priešingybė. Ką gi, „Advokate“ Kevinas (potencialiai antikristas, ar, velnio žodžiais, antikristo tėvas) piešiamas nuo priešingo. Kristui, aišku. K-evinas yra velnio sūnus. Taip, mano širdie, laba diena. Jam irgi siūlomas pasaulis. Nuo dangoraižio stogo, taip. Ir Kevinas su dėkingumu priima šį pasaulį, nes jis — laimėtojas, nes jis vertas. Tačiau mūsų saldusis advokatas dar ir žmogaus sūnus. Ir grįžta prie savo prigimties, pasirinkdamas mirtį. Čia būtų galima paklausti: ar ne žmogiška prigimtis ir Kristui leido pasirinkti mirtį? O tai vis „Paskutinis Kristaus gundymas“… Nusibodo! Tačiau atsakymai spurda ne šių filmų kontekste.
„Advokato“ kontekste spurda tik gan prieštaringas požiūris į savižudybę. Ar galima ja pabėgti nuo blogio? Dr. Čepulis sako, kad gėrio — blogio atskirtis judaizme ar krikščionybėje yra tarp „aš“ ir „kitas“, todėl savižudybė nėra vienareikšmiškas blogis. Blogis — tai savo būties absoliutizavimas, gėris — kreipimasis į kito būtį. Tik man rodos, kad teisi ir ta moterėlė, kuri su mumis nelegaliai paskaitas lanko — „aš“ sau irgi galiu būti „kitas“. Tai, berods, gali būti pavadinta refleksija. Kaip man tada apsieiti su būtimi? Čia galima kapstyti giliau — Kristus iš esmės irgi nusižudo — kur skirtumas? Bet, mano širdie, šiandien filmas, o ne Naujasis Testamentas. Ir Kevinas neišsivaduoja nuo velnio per savižudybę. Ir jau nebesvarbu, kokiame laike velnias jo nepaleidžia. Atsisakydamas „aš“ būties, ar randa Kevinas kito būtį — meilę? Tema neatskleista.
Kaip neatskleista ir dar viena tema: velnio prigimties. Kalbėdamas dr. Čepulis tapatino velnią ir blogį. Nors filme, kaip jau įprasta, mėginta kurti charizmatišką, net kenčiantį velnią. Neatsitiktinai pasirinktas ir Miltono „Prarastasis rojus“ — niūri romantika, kenčiantis ir besiblaškantis, maištaujantis puolęs angelas. Kuris visų pirma angelas — nuostabi antgamtė būtybė (o iš tiesų — tipiškas amžiaus produktas, romantiškas piktadarys). Deja, mano paaugliškų svajų herojus filme suplokštėja. Režisierius velniui leidžia pasireikšti tik finaliniame dialoge, kur šis, springdamas neišsakytais žodžiais, sugeba mesti tik kelias programines frazes, manifestuoti savo poziciją (ar pristatyti politinę programą — kaip demokratijose įprasta). Net poemą cituoja jo oponentas, ironizuodamas pačią galimybę kalbėti šios kultūrinės terpės sąvokomis apie antgamtę. Todėl velnias kartu ir galingas, ir bejėgis: jis laisvas veikti, kalbėti bei mąstyti, tačiau jam duotais kalbiniais instrumentais neįmanoma išreikšti kitos pozicijos. Ar galima sukilti prieš dievą ir jaustis teisiu (ne nuskriaustu, bet teisiu!) krikščioniškoje kultūroje?! Žodžiais nepasirinkti meilės vakarietiškoje paradigmoje? Kokie apgailėtini velnio norai parašyti kitą Knygą. Juk jis jau parašė vieną — „Prarastąjį rojų“ (jis — Miltonas, ar ne?!), kuri netapo Knygų knyga. Štai kodėl bergždi velnio gundymai — kaip galima viešpatauti pasauliui, kurio kalbos nemoki? Reikėtų sukurti savo pasaulį…
Ar gali būti, kad velnias taip ir daro? Kad jo pasaulis — teisės pasaulis? Taip, teisininkai kuria savo kalbą, savo kultūrą. Tačiau ir ji krikščioniška. Tai, ką mes turime dabar — inkvizicinis procesas, ne taliono principas, ne Hamurabio kodeksas. Ir reiškia, kad etika teisės srityje yra religinės prigimties. Net baudžiamąją teisę dar Bekarija sutaikė su religija. Šamanizmas bendrosios teisės šalių teismuose yra ne maginės, o biurokratinės prigimties. Tiesa, momentas, kai Kevinas galutinai priimamas į velnio komandą, yra kai jis apgina magą iš rūsio, tardamas, jog kunigai ir gyvačių kerėtojai yra vienoje plokštumoje. Jis pats — tegu ir formaliais tikslais — supainioja religijos ir magijos pasaulius. Dabar derėtų paklausti, ar lieka vietos velniui, kai santykyje su kita būtimi nebelieka magijos? Bet, mano širdie, apie tai filme tik užuominos…
* Kai aš tariu žodžius „medijos“, „filosofija“, „naratyvas“, norisi įžnybti sau į ausį. Arba kitaip priminti, kad operuoju sąvokomis, kuriomis naudotis jokios intelektualinės teisės neturiu. Visai neblogai būtų pakeisti „medijas“ „meškiukais“ — abu žodžiai iš „M“, o sąžinė būtų ramesnė. Kita vertus, ar sąžininga vynioti savo pretenzingumą į rožinį popierėlį? Jei mano meškiukai vis tiek turės vardus: „Medija“, „Filosofija“, „Naratyvas“.