Animacija su prof. Kuprevičium

Vieną popietę baigėsi operos, ir prof. Kuprevičius studentams nutarė parodyti vaikiškas audiovizualines sąnašas. O animaciją, turiu pasakyti, aš ištikimai myliu. Ir štai, kol aš tryniau rankutes ir džiaugiausi, ekrane išryškėjo diiiidelis, žaaalias… Šrekas! Čia man reikėjo eiti meškiukams arbatos daryti, bet kur ten! Laukiu jau įprastos miesčioniško skonio kritikos ir gražaus perėjimo prie kokio klasikinio Petrovo-Noršteino-Osi-Mijadzakio. Sulaukiau… Pixar, kuris — mat! — yra didysis posūkis prie gėrio ir taikumo vaikiškuose filmuose. Čia Pixar? Su savo absoliučia tuštuma ir steriliu standartišku siužetu? Su savo rėkiančiom spalvom ir ausis užgulančiu garso takeliu?

Beje, viename iš susitikimų Noršteino paklausė apie Pixar. Šis pasidrovėjo sakyti „animacijos studija“. Sakė „kapitalo kaupimo studija“. Galima net nekalbėti apie turinio bėdas Pixar filmuose. Pati filmų kūrimo technologija, tai, kaip jie ją panaudoja, rodo visišką meninį bankrotą. Prof. Kuprevičius žavėjosi filmo atlikimu, detalumu, bet čia, man rodos, Noršteinas teisesnis. Anot jo, tokia animavimo sistema tiek pretenduoja į realybę, kad iš filmo dingsta pati meno esmė. T.y. Pixar filmai jokiu būdu ne meniniai, jie nekelia klausimų, jie nėra sąžiningi su savo jaunaisiais žiūrovais. Studijos darbuotojai yra amatininkai, kurie nesuka sau galvos dėl animacijos ženklų sistemos, meno sąlygiškumo ir santykio su pasauliu.

Prof. Kuprevičius tarė, kad Pixar skatina vaikiškų filmų kūrėjus pereiti nuo įprastos konflikto-karo estetikos, kuri buvo aklai nukopijuota iš filmų suaugusiems. Bet tai juk absurdas! Tiesiog ta rėksminga estetika buvo perkelta iš turinio į formą. Ir mes su ja nuolat susiduriame tiek „S“, tiek animacijoje mažiesiems. Nereikia apsimesti, kad „Teletabiai“ yra sukurti originaliu principu. Atsižvelgiant į specifinę auditoriją, jie kiek ramesni, bet lygiai taip pat maksimaliai prisodrinti spalvų ir garsų, lygiai taip pat yra patys sau pakankami, neleidžiantys galvoti, komentuojantys savo televizinę prigimtį.

Čia tiktų citata iš Brėdberio „451 laipsnio Farenheito“:
Duokite mums linksmybių, vakarėlių, akrobatų ir fokusininkų, pavojingų triukų, reaktyvinių automobilių, motociklų-helikopterių, pornografijos ir narkotikų. Daugiau to, kas sukelia paprasčiausius automatinius refleksus! Jei drama be turinio, filmas tuščias, komedija netalentinga, duokite mums jaudulio dozę — sudirginkite nervus kurtinančia muzika! Ir man atrodys, kad reaguoju į pjesę, nors tai viso labo mechaninė reakcija į garso bangas. Bet man juk nesvarbu. Aš mėgstu, kad mane kaip reikiant papurtytų.

Ežiukas upėje ir arklys.
F.Jarbusovos eskizas J.Noršteino multiplikaciniam filmui „Ežiukas rūke“