Meška nori valgyti
Štai kaip būna: „π“ gali vadintis religiniu filmu, kai „Kristaus kančia“ yra geriausiu atveju maginis (o greičiausiai — šiaip primityvus) filmas. Ir keliamais klausimais pirmasis artimesnis Scorcese fantazijai. Arba senosioms religijoms, kur dievai nėra absoliutūs. Senovės germanas galėjo legaliai kovoti su dievu, o Kazanzakio Kristus už tą patį nurašytas į erezijas. Aronofsky erezijų, rodos, niekas nepastebėjo. Tuo tarpu Cohen juk kovoja iki galo, taip ir nepriimdamas teisiojo dievo prezumpcijos.
Aronofsky kelia įdomų klausimą: galimybės suvokti dievą ir kitonišką jo prigimtį. Ne, pačioje formuluotėje nieko naujo. Nauja yra nebijoti pajuokos kalbant apie tokias rožines materijas. Ir rimtai kapstyti temą. Efektas stulbinantis: tarsi žiūrėčiau paauglišką narkomanišką filmuką, kur pagrindiniu veikėju tapo Burroughs. Paralyžiuoja.
O juk temos vystymas dėsningas. Bjaurumas dažnai eina kartu su dieviškumu. Išsigimimas kaip dievo antspaudas, atsivertimas kaip dievo stebuklas ir malonė. Jei kaimo kvailelis, valkata ir ubagas arčiau dievo, kaip keičiasi tikintysis artėdamas prie absoliuto? Jei religija gimsta laiko ir erdvės įtrūkimuose, kaip tai keičia žmogų? Kiek dieviškųjų perkrovų pakelia religingas žmogus? Kas jam nutinka, kai neišlaiko dievo spaudimo?
Ar išlaiko? Krikščionybė tikina, kad išbandymus galime pakelti, o po to lepintis dievo užanty. Nežinau, ką apie tai mano chasidai. Bet įtrūkimai ir transcendencijos man atrodo liguistai. Cohen istoriją režisierius modeliuoja irgi pagal šį principą. Religinės patirtys čia susipina su progresuojančia liga ir kančia. Visiškai neaišku, kas ką provokuoja. Realybės paieškos virsta savęs žalojimu, kai mėgėjiška lobotomija lieka vieninteliu keliu sutelkti religinių potyrių išblaškytą sąmonę į kūno tikrovę. Nes kitaip — mirtis, taip. Transcendencija kaip kūniškumo peržengimas, nežadantis amžinos dievo malonės.
Precendentas: paralelė tarp kompiuterio, suvokiančio savo struktūrą, ir žmogaus, suvokiančio dievą. Trikis, kuris žymi savimonės užgimimą ir baigiasi schemų perdegimu. Žmogaus protas, kuriame materializuojasi dievas ir žmogų nužudo. Ir kompiuteris, ir žmogus peržengia savo galimybių ribas. Neišgyvena to. Meška visus suvalgė!
Beje, „π“ yra argumentas už tikėjimą mokslu pagrįstame pasaulyje. Ne tuo, kad universalus skaitinis pasaulio šablonas pasirodo besąs pats dievas. Tai šiaip — graži sci-fi fantazija, panaši į berniukų vieno elektrono teoriją. O apginamas tikėjimas per sistemų teoriją. Besiplečianti mokslinio pažinimo sistema ilgainiui tampa tokia sudėtinga, kad pati virsta paslaptimi, kurioje dievas gali glaustis ir apsireikšti — kad ir biržos statistikoje ar π skaičiuje.
Darbas iš „Silhouette Masterpiece Theatre“.
Wilhelm Staehle
Štai dar mintis (po poros savaičių): aš nuolat išradinėju dviračius — jų tiek, kad galėčiau aprūpinti viso pasaulio cirkų meškas. O juk šventraščiuose aiškiai parašyta, kad pamatęs dievo veidą miršta kančiose. Nereikia svarstyti šio filmo, nereikia daryti išvadų, būtina at-pa-žin-ti! Tai juk pamatinis postmodernaus meno metodas: pattern recognition. O aš ką? Eisiu geriau meškų maitinti…