Audiovizualinė poezija (1). Prielaidos
Štai koks paradoksas ištiko poeziją: ji užgimė dar iki rašto atsiradimo kaip sakytinė praktika, tačiau atsiradus spaudai ir raštingumui augant, virto grynai knygyne meno atšaka. Iki 20 a. poezijos skaitymai apskritai nebeteko reikšmės, tapdami nebent šeimynine pramoga ar pasidalinimu mėgiamais tekstais tarp bendraminčių. Kas keisčiausia, poezija ir toliau naudojo tuos pačius instrumentus, kurie pateisinami tik sakytiniame mene: pakartojimai, sąskambiai, metrinės sistemos, garsynas — jie padėdavo deklamuoti poeziją ypatingu būdu, įsiminti tekstą bei kuo tiksliau jį atkurti (ir iki šiol naudojami tam tikslui, pvz., įsimenant skaičių π), tačiau šie instrumentai mažai reikalingi tyliam eilėraščio skaitymui.
Poezijai persikėlus į knygas, pakito ir poeto vaidmuo — jis asmeniškai nebesikreipė į žmones, nebelinksmino jų, tik pateikė spausdintus tekstus asmeniniam skaitymui. Nebeliko ir profesionalių poezijos atlikėjų: dainių, trubadūrų, menestrelių. Spausdinta knyga — prieinamesnė medija — nukonkuravo juos. Viešas poezijos atlikimas išliko tik teatre — kaip eiliuotų pjesių pastatymai. Vienas kitas autorius sugebėdavo išlaikyti dainuojamosios poezijos tradicijas (Robertas Bernsas), ir tiek.
Kita vertus, leidyba galėjo kokybiškai pakeisti poeziją, tačiau pakeitė tik poezijos pateikimo būdą. Iliustracijos taip ir liko papildymu, bet ne imanentine kūrinio dalimi (su tokiomis išimtimis, kaip Viljamas Bleikas). Tipografiškai išdėstyti tekstą tokiu būdu, kad jis įgautų papildomų prasmių, ilgą laiką buvo menkai įmanoma, o kai tapo įmanoma — šią galimybę poetai pražiopsojo. Tokiu būdu, susiformavo poezijos kultūra, kur absoliuti vertybė buvo išspausdintas tekstas. Pasikėsinimas į spausdintą žodį buvo suvokiamas kaip paties poetinio kūrinio bejėgiškumo pripažinimas. Tačiau 19 a. pab. — 20 a. pr. situacija ėmė keistis.
Kaip spaudos išradimas pakeitė poezijos fiksavimo ir platinimo būdą, taip ir paskutinių amžių išradimai atvėrė naujas galimybes poezijai. Įmanoma įrašyti ir perduoti garsą? Galima grįžti prie sakytinių praktikų! Įmanoma perduoti vaizdą? Poeziją vėl galima viešai atlikti ir grąžinti jai vientisumą! Galų gale, menininkai naujų medijų įsigalėjimo procese turi ypatingą vaidmenį. Anot Maršalo Makliueno, menininkas turi padėti pergyventi medijų kaitą, atrasdamas naujai medijai būdingus bruožus. Reiškia, galima transformuoti poeziją net tokiu būdu, kad gimtų nauja tarpdisciplininė meno šaka.
Amžių sandūroje sparčiai besikeičiantys vaizduojamieji menai, muzika taip pat smarkiai paveikė poezijos raidą. Kai kurie poetai pajuto, kad jų menas atsiliko nuo laiko, kad neišlaikė dailės ar muzikos užduoto tempo. Ir tai galiojo tiek naujų medijų panaudojimo, tiek naujų metodų radimo ([1], [2]), tiek drąsių idėjų įgyvendinimo atžvilgiu. Iki 20 a. vidurio vis besiplečiančią prarają pastebėjo jau daugelis menininkų. Juo labiau, kad ėmė vyrauti audiovizualinė kultūra, grynai tekstiniai kūriniai nebegalėjo sudominti tiekos žmonių, kaip anksčiau. Poezijos skaitytojais beliko patys poetai. Nenuostabu, kad siekdami įveikti atotrūkį tarp teksto ir publikos, siekdami išreikšti save naujoje aplinkoje, poetai išplėtė naudojamų instrumentų skaičių ir pradėjo eksperimentuoti, prijungdami kitų menų elementus prie poezijos.