Audiovizualinė poezija (2). Naujos spaudos galimybės
Knyginės poezijos vyravimas visai nereiškė, kad visos spaudos galimybės jau išsemtos. 20 a. poetai ne tik atrado naujas teksto perdavimo galimybes, bet ir mėgino pilniau panaudoti įprastą, spausdintinę mediją, perkelti į ją vaizduojamųjų menų patirtis. Antrame dešimtmetyje Blezas Sandraras sukūrė savo „Prozą apie transsibiro ekspresą ir mažąją Žaną Prancūzę“, poemą-koliažą, kurią specialiai iliustravo jo draugė Sonia Delonė. Teksto ir iliustracijų sumontavimas į vientisą kūrinį buvo naujas žingsnis poezijoje. Tokį metodą vėliau naudojo Apolineras ir kiti menininkai. 1923 metais Karelas Teige net paskelbė manifestą, pavadintą „Tapyba ir poezija“, kur ragino sujungti šiuos du menus ir kurti paveikslėlių eilėraščius.
Bet kas yra paveikslėlių eilėraštis? Ieškant poezijos ir vaizduojamojo meno jungties, vieni kūrėjai jungė vaizdus į poetines sekas, kiti — eilėraščius vertė paveikslėliais. Taip gimė konkrečioji poezija, kurioje tipografinis žodžių išdėstymas yra tiek pat svarbus eilėraščio suvokimui, kaip ir žodžių reikšmė, ritmika, rimas ir kt. Pats konkrečiosios poezijos terminas pasiūlytas šeštame dešimtmetyje, tačiau toks metodas: užrašyti tekstą, kad žodžiai suformuotų tam tikrą raštą, buvo žinomas jau gilioje senovėje. Net tipografijos galimybėmis besinaudojančių poetų pasitaikydavo ir iki 20 amžiaus (Džordžas Herbertas, 17 a., Liuisas Kerolis, 19 a.). Tačiau visą šį laiką konkrečiosios poezijos užuomazgos ištirpdavo bendrame literatūros sraute, ir tik 20 a., kai metodą pasigavo futuristai ir dadaistai, konkrečioji poezija tapo pastebima, įgijo reikšmę pačiam poezijos vystymuisi. Amžiaus pradžios avangardistų anarchistinėms idėjoms puikiai tiko raiškos formos, laužančios nusistovėjusias spaudoje taisykles. Vėlesni konkrečiosios poezijos autoriai akcentavo atsakomybę raštui (žodžiui), kalbos nepastovumą. Tarp konkrečiosios poezijos autorių minimi ir Gijomas Apolineras, ir Ezra Paundas.
Kartais konkrečioji poezija dar vadinama vizualiąją ar regimąja (visual poetry) poezija, tačiau šis terminas įgavo savarankišką reikšmę. Vizualiojoje poezijoje teksto, paveikslėlių, simbolių išdėstymas yra ypatingai svarbus teksto suvokimui. Tekstas čia gali būti panaudotas grynai kaip vaizdinis elementas, pats kūrinys nuo teksto prasmės gali mažai priklausyti. Be to, vizualioje poezijoje naudojama daug netekstinės vaizdinės medžiagos.
Vizualiosios poezijos atsiradimas sietinas su Fluxus judėjimu ir jo propaguota intermedija. Iš tiesų tokie poezijos kūriniai yra kažkur tarp vaizduojamojo meno ir literatūros; jie gali būti laikomi tarpdisciplininiais. Tarpdisciplininiais kartais tampa ir konkrečiosios poezijos tekstai, kai iš knygų persikelia į skulptūrą, architektūrą, dailę.
Tokiu būdu, nors knygos pavidalas keitėsi ir leido poetams geriau išreikšti savo mintis, bet net tokie, rodos, savo prigimtimi geriausiai tinkantys spaudai metodai, pradėti taikyti plačiau. O knygų skaitytojų nenumaldomai mažėjo, informacijos perdavimo būdų — daugėjo. Noras sumažinti atstumą tarp poezijos ir žmonių, taip pat garso ir vaizdo įrašymo priemonių paplitimas paskatino rašytojus atsigręžti į poezijos ištakas bei skaitymo balsu tradiciją.