Audiovizualinė poezija (3). Sakytinės tradicijos sugrįžimas
Noras sumažinti atstumą tarp poezijos ir žmonių, taip pat garso ir vaizdo įrašymo priemonių paplitimas paskatino rašytojus atsigręžti į poezijos ištakas bei skaitymo balsu tradiciją. Ši susipynė su performanso menu, kad virstų poetiniais performansais, sakytinio žodžio menu (Spoken word), skaitymo varžybomis (Slam), garso poezija (Sound poetry).
Poetinių performansų ištakos gali būti randamos 20 a. pradžios Dada judėjime, jų neįprastuose poezijos skaitymuose Cabaret Voltaire, kur pasirodydavo Ričardas Hulsenbekas, Tristanas Cara ir kiti. Iš šių avangardistinių skaitymų gimė ne tik poetiniai performansai, bet ir garso poezija — unikalus 20 a. išradimas, mažai turintis bendro su sakytinio meno tradicija. Garso poezijos kūrinys — tai kažkas tarp poetinės ir muzikinės kompozicijos, pagrįstos kalba, kurioje reikšminis aspektas yra fonetinis, o ne įprastas semantinis ar sintaksinis. Tai eilėraštis be žodžių, neišverčiamas ir skirtas atlikti gyvai.
Be dadaistų, prie garso poezijos atsiradimo prisidėjo ir futuristai. Filipo Tomazo Marinetis yra sukūręs garso tekstą apie mūšį Tripolyje. Kitas garso poezijos pionierius — nepriklausomas menininkas Kurtas Švitersas. Įšgirdęs 1921 metais atliktą dadaisto Raoul Hausmann fonetinę poemą „fmsbwtazdu“, jis susižavėjo garso poezijos galimybėmis. Savo pagrindinį garso poezijos kūrinį, visiškai abstrakčią „Originalią sonatą“ (Ursonate), jis ne tiek parašė, kiek techniškai sumontavo, naudodamasis fonetine medžiaga ir kalbos dinamika. Beje, ši sonata nuo 1922 iki 1932 metų nebuvo išspausdinta ir išgirsti ją buvo galima tik Šviterso pasirodymų metu. Autorius sakė, kad sonatos reikia klausytis, o ne skaityti, taip vėl suteikdamas pirmenybę sakytinei kūrybai. Be to, pasirodymų metu, jis keisdavo ir tobulindavo sonatą.
Garso poezija vėlesniais laikais nebuvo itin populiari, tačiau jos kūrėjų pasiektus rezultatus panaudojo ir bytnikai savo skaitymuose, ir sakytinio žodžio meno meistrai. Poetinio performanso vystymasis be garso poezijos įdirbio apskritai sunkiai įsivaizduojamas. Dada, garso poezija, vizualinis performanso menas, šešto dešimtmečio eksperimentai su garso įrašais, bytnikų renginiai, kai kartu buvo atliekama poezija ir džiazas — poetinis performansas kūrėsi iš viso to. Galutinai jis susiformavo maždaug aštuntame dešimtmetyje. Nors, pavyzdžiui, Džiorno poetinių sistemų dalyviai pačią tendenciją pagavo dar septinto dešimtmečio viduryje. Jie sukūrė grupes ir skaitydami savo tekstus gastroliuodavo taip, kaip tai darė rokenrolo muzikantai.
Trys pagrindinės poetinių performansų kryptys susikūrė irgi aštuntame dešimtmetyje. Pirmoji mums įprasčiausia: tai poezijos skaitymai, kai galime išgirsti knygose spausdinamų eilėraščių autorinį atlikimą. Tokie skaitymai paplitę daugelyje vakarų šalių, jie būdingi poezijos festivaliams bei vakarams. Antroji kryptis — specialiai performansams parašytų eilėraščių skaitymas. Vis dėlto 20 a. poezija kito, ir atsirado aiški perskyra tarp teksto, kuris gerai skaitomas knygoje, ir tokio, kuris gerai skamba atliekamas balsu. Tai nereiškia, kad performanso eilėraštis yra literatūriškai mažiau vertingas, kaip nurodo dalis kritikų. Tiesiog jame naudojamos kitos poetinės priemonės. Ir trečioji performansų kryptis — tai eilėraščių kūrimas ekspromtu renginio metu, kaip kad darė Deividas Antinas. Poezijos performansuose, ypač dviejų paskutinių krypčių, žymus naujų metodų panaudojimas. Poetai (atlikėjai) sugebėjo paversti kūrinių atlikimą socialiniu veiksmu, grąžinti poezijai bendravimo funkciją. Atlikėjo kontroliuojamame performanso vyksme svarbią vietą visada užima publika.
Poetiniai performansai išpopuliarėjo devintame dešimtmetyje, jau atslūgus vizualinių performansų bangai. Ir išpopuliarėjo jie dėka savo komunikacinės funkcijos, kuri leido atrasti savo klausytojus ir nepriklausyti nuo knygų leidybos verslo. Tokiu būdu, pavyzdžiui, iškilo Velingtono andergraundo poetų judėjimas Naujoje Zelandijoje. Poetiniai performansai gali apimti ne tik skaitymą, bet ir šokį, teatrinio veiksmo elementus, muziką — tokio sudėtingumo performansai jau sunkiai įtelpa į vienos poezijos rėmus ir nagrinėtini kaip tarpdisciplininiai menai. Tuo tarpu balsiam skaitymui taikoma dar viena sąvoka — sakytinio žodžio meno (Spoken word). Jam paprastai priskiriami tokie poetiniai performansai, kai poezija balsiai skaitoma (ne dainuojama), lydint muzikai, kuri akcentuoja tekstą bei skaitovą. Ta sakytinio žodžio meno atšaka, kuri susijusi su poezija (vadinkime — sakytinė poezija), atgaivina dainių ir trubadūrų tradicijas. Šeštame ir septintame dešimtmečiuose sakytinė poezija buvo paplitusi tarp Byt kartos rašytojų, tačiau nuslopus šiam literatūriniam judėjimui, dingo ir susidomėjimas tokiu poezijos pateikimo būdu.
Dar kartą sakytinės poezijos populiarumas išaugo paskutiniame 20 a. dešimtmetyje. Viena iš tokio atgimimo priežasčių — poetinių slemų atsiradimas. Komunikacinė poetinių performansų funkcija paskatino Marką Smitą sukurti naują performansų rūšį: poezijos slemą — improvizuotas skaitančių poetų varžybas. Slemai bei atviro mikrofono formatas, kai bet kas gali perskaityti savo kūrinį socialiai aštria tema, išpopuliarino skaitymą balsu taip, kad juo susidomėjo net komerciniai televizijos kanalai. Deja, neilgam.