Štai, kas įdomu, mano širdie: apie „Stalkerį“ neturiu ko pasakyti. Ir bet koks ieškojimas socialinių poteksčių, religinių interpretacijų ar žalių meškiukų atrodo tuščias, kaip vyno ąsotis po filosofų pobūvio. Net tema — kokia gali būti tema? Paslaptingos rusiškos sielos gelmės? Kur telpa Rerichas ir Ktulu?
Galima nebent pagauti kokį gabaliuką, padėti po gaubtu ir, ilgai žiūrint, pastebėti paraleles, platumas bei ilgumas. Vienas iš tokių gabaliukų — tai keliai, virstantys egzistenciniu išgyvenimu, dvasiniu judesiu. Stalkeris neigia tiesius kelius, paprastus kelius. Jis praktiškai kartoja Mozės darbą: vedžioja po dykras, tikėdamasis, kad fizinis patyrimas sujudins dar kažką — vien įtariamą ar nujaučiamą. Tik, aiman, yra tokia paslaptis: į kairę pasuksi — dievo nerasi, į dešinę — dievo nerasi. Ir religijos minta paslaptimis, ir Stalkeris ja gyvena. O jei paslaptis, tai kaip galima pakartoti dvasinį judesį? Taip, jis neveda tais pačiais keliais, bet argi ne jis reikalauja, kad tas pats patyrimas prie norų kambario sukrėstų ir pažadintų visus ieškančius? Reikalauja išduodamas paslaptį, mano širdie… Ir neatsiskleidžia jam paslaptinga rusiška siela su kalmarais Himalajuose.
Todėl, mano širdie, kad norėdamas užbaigti neužbaigiamą — dvasinį žmogaus judesį — Stalkeris prieštarauja pats sau. Savo silpnumo, gležnumo ir nuolatinio augimo tiesai. Ir štai pagal ją, akistatai su dievu paskutiniame kambaryje neturėtų ryžtis nei vienas. Nes ten kelio pabaiga, ten — sustabarėjimas ir suirimas. Kaip byra artėjantis į dievą Stalkeris, kaip byra Cohen. Kaip begalinėje homeostazės ekstazėje tirpsta vienas atskirai paimtas pasaulis, kurio negaila.