Krizė, vardu „Orbita“. Almanacho „Orbita 4“ pristatymas
Kalbėti apie „Orbitą“ — tai graudintis dėl audiovizualinės poezijos likimo Rytų Europoje. Tai svarstyti, kas yra audiovizualinė poezija. Tai nerimauti, ką kurti ir ką skaityti, klausyti, žiūrėti. Pradėti vertėtų nuo ištakų: [1], [2], [3], kurias sujudinau lapkritį, bet tuoj apleidau, skubėdama prie „Orbitos“, kad parašyčiau kažin ką tarp recenzijos ir nesusipratimo.
Nes apie „Orbitą“ tenka šnekėti oksimoronais. Kad ir tokiu: šiuolaikinė poezija yra be galo senamadiška. Tačiau tai ne kaltinimas! Greičiau mėginimas apginti „Orbitą“ nuo kritikų, įžiūrinčių audiovizualinėje poezijoje tik žodžio meno krizę. Ginčai ir svarstymai apie žodžio bejėgiškumą šiuolaikinėje visuotinės komunikacijos epochoje, apie literatūros krizę tapo šiuolaikinės kritikos centru. Tik jei „Orbita“ liudija poezijos krizę, teks pripažinti, kad visa poezijos istorija yra krizės istorija. Juk „Orbita“ nieko neišrado! Kai A. Puntė, S. Chaninas, S. Timofejevas bei kiti grupės poetai savo performansuose ėmė naudoti elektroninę muziką ir vaizdo klipus, mūsų kraštuose tai atrodė nauja ir įspūdinga. Pirmą kartą įprastų festivalinių poezijos skaitymų iškankintas klausytojas panardintas į klubinę kultūrą, kur poetas — ne liūdno veido nevykėlis, bet greičiau roko muzikantas, skaitantis tekstus iš užgaidos. „Orbita“ apskritai tapo keliaujančia ir rengiančia pasirodymus grupe. Tik tai, ką grupė daro šiandien, yra tradicijų tąsa. Devinto dešimtmečio Velingtono judėjimo tradicijų, septinto dešimtmečio Džiorno poetinių sistemų tradicijų. Ką jau čia! „Orbita“ — Byt kartos ir Dada įpėdiniai. Todėl galima drąsiai sakyti, kad grupės autoriai yra nuoširdžiai ir sąmoningai senamadiški.
Kokiomis naujovėmis galima apkaltinti „Orbitą“? Techninėmis! Jie naudoja visas prieinamas priemones žiniai perduoti: vaizdą ir garsą, gyvus pasirodymus ir įrašus, daugialypę terpę bei tradicines knygas, Interneto svetaines. Paskutinis grupės almanachas, „Orbita 4“, iš viso išleistas kaip kompaktinės garso bei DVD plokštelės. „Orbitos“ nariai kuria taip, tarsi laikytųsi Makliueno priesako: menininkas turi padėti pergyventi medijų kaitą, atrasdamas naujoms medijoms būdingus bruožus. Priežastis jaukintis naujas medijas yra pačiose saviraiškos galimybėse ir galimybėje komunikuoti nauja kalba. Tam nereikalingas meno nuosmūkis, tam tereikia technologijų vystymosi. Ir jei poezijoje užsitęsė krizė, nereikia ieškoti jos ištakų nuosavoje naujovių baimėje. Taip sukeičiama priežastis su pasekme.
Almanachas „Orbita 4“
Galų gale, kas yra ta poezijos krizė? Tekstų kokybės krizė? Tokios iš viso nebūna. Tai greičiau nuolatinis įtampos jausmas tarp teksto ir jo aktualumo, tai — laiko pojūtis. Ir kaip laiko pojūtis, šis bruožas būdingas apskritai visai meninei kūrybai. Tokia krizė yra būtina meno egzistavimo sąlyga. Tada kas priverčia prabilti apie poezijos krizę būtent devyniolikto ir dvidešimto amžių sandūroje? Taip, tai techninė raida, naujų medijų panaudojimas, informacinės visuomenės formavimasis. Tačiau ne šie reiškiniai sukėlė krizę. Jie tik stumtelėjo tekstą ir aktualumą skiriančią ribą: iš poeto asmeninės erdvės ši riba perėjo į medijų bei poeto santykio su medijomis erdvę. Kūrinys dabar gimsta ne organiškai pažįstamoje autoriui aplinkoje, bet medijų kaitos sąlygomis. Poetui tenka apgyvendinti šias medijas, o naujoje erdvėje netrunka ir pasiklysti, netrunka prarasti tą traukos tašką, kurio dėka menininkas apsisprendžia esąs poetas ir rašąs poeziją. Klausimas tik, ar tokią būseną laikyti kritine? O pavojinga? Puikus XX a. pradžios pavyzdys — Kurto Šviterso „mertz“. Švitersas šį žodį taikė visiems savo kūrybos aspektams: aprašytiems „mertz“ sumanymams, statomam „mertz“ namui, tekstams, koliažams, fonetinei garso poezijai. Neapibrėžtumo būseną, atsiradus naujoms galimybėms, jis pavertė kūrybiniu manifestu ir nukreipė sau naudinga linkme.
„Orbitos“ autoriai irgi neišsigąsta šios kintančios ir sudėtingos erdvės, aiškiai įvardindami savo poziciją: jie yra tekstinė grupė, jie — poetai. Ir šiek tiek visa kita. Juos net galima pavadinti medijų aktyvistais literatūroje. Jie naudoja visas prieinamas priemones. Jų siekis — profesionalumas; toks kūrybos (kad ir ką ji apimtų) lygis, kuris būtų nepasiekiamas laukiantiems eilės prie viešo mikrofono. Profesionalumas, skirtas ne vien savo ambicijoms tenkinti, bet ir patraukti, sudominti. Parduoti savo leidinį. Kūryboje „Orbitos“ poetai puikiai ironizuoja tokį savo santykį su medijomis, išpūsdami kritikų baimes: taip, mes norime šiek tiek apgauti jus, atkreipti dėmesį, neleisti jums atsitraukti. Šioje ironijoje yra dalis tiesos: naudodami šiuolaikines technines priemones, „Orbitos“ autoriai konstruoja virulentinį apvalkalą tekstui (kuris, savo ruožtu, perneša memus). Tai puikiai iliustruoja naujas S. Timofejevo projektas „Tekstomatymas“ , kuris turėtų atsispindėti ir seniai laukiamame „Orbita 5“ almanache. Į šį projektą įeina kompiuterinis žaidimas-šaudyklė, porcijomis pateikiantis save komentuojantį eilėraštį. Įveiktas lygis atsiveria tokiu prisipažinimu: „Jei jūs perskaitėte iki šios vietos, / Aš puikiai suveikiau, nes / Mano vienintelis rūpestis — kad jūsų žvilgsnis/ Nenukryptų nuo manęs […]“. Ir dar tas pasikartojantis užrašas „žaiskime atvirai“.
Kompiuterinis žaidimas „Aš — tekstas“
Šiuo požiūriu, „Orbita 4“ yra gerokai kuklesnė ir į sensacingus pareiškimus nepretenduoja. Tai greičiau nuoseklus programos vykdymas ir projekto ataskaita. Pagrindinė šio almanacho dalis yra kompaktinėje garso plokštelėje pristatytos muzikinės-poetinės „Orbitos“ narių ir kviestinių muzikantų kompozicijos, tęsiančios „Orbitos 2“ eksperimentą. Kodėl tai eksperimentas, jei poetų bandymai dirbti su garsu jokia naujovė nuo G. Apolinero laikų?
„Orbita“ susibūrė 1999 m., kai pasaulyje susidomėjimas sakytinio žodžio menu jau vėl buvo atslūgęs. Praėjo tas trumpas laikas, kai populiariausius atlikėjus galima buvo išvysti MTV laidose. Skaitymai grįžo į poetinių festivalių bei vadinamosios underground kultūros sritį. Todėl grupės sprendimas jungti poeziją su populiariąja — klubine — muzika buvo gluminantis. Kur pretenzijos į aukštąjį meną? Tos pretenzijos yra, ir pagrįstos, tačiau jos nedeklaruojamos taip primityviai. „Orbitos“ autoriai kuria kartu su profesionaliais DJ, kompozitoriais, todėl rezultatas nepanašus į skaitymą pagal mėgstamiausią drum‘n‘base plokštelę. Kompozicijos ganėtinai saviironiškos: tekstų personažai visiškai natūralūs toje muzikinėje terpėje, tačiau pasakotojas nuolat išlaiko atstumą — kalba apie juos ir jų aplinką šiek tiek atsainiai, gal net pašaipiai. Lygiai tokia pati įtampa išlaikoma tarp teksto ir muzikos, kai vieno turinys atkartoja kito formą.
S.Timofejevo eilėraštis, D.Paliičuk vaizdas. „Sveta“
Dabar mane pagautų net berniūkštis,
Jei eis ramiai gatve šalia manęs
Ir jeigu eidamas išdrįs, paklaus tuoj tylutėliai:
„Sakykit, teta... teta, ar jūs - manekenė?“
S.Timofejevo eilėraštis „Sveta“
Būtent šis teksto ir muzikos supynimas rodo, kad „Orbitoje“ muzika nėra širma, už kurios slepiamas žodžių bejėgiškumas. Daugialypė aplinka, kaip ir kontrkultūriniai elementai ar subkultūrinė marginalizacija, į kuriuos traukiasi poezija, ieškodama ryšio su laiku, „Orbitoje 4“ nėra pirmaeiliai elementai. Į šiandien mėgstamą poetų klausimą, kokiu būdu poezija gali save suvokti, kaip šiuolaikinį meną, atsako patys „Orbitos“ tekstai, jų prasminė struktūra, grynai literatūrinės meninės priemonės. Skirtingai, nei devinto dešimtmečio sakytinio žodžio meno meistrai, „Orbitos“ poetai nevengia spausdinti savo tekstų. Tegu ketvirtas almanachas, skirtingai nuo trečio, egzistuoja tik kompaktinėse plokštelėse, bet ir čia yra rinkmenos su eilėraščių tekstais. Ir šie tekstai stiprūs savaime: įtaigūs, paveikūs. Lūžtantis, nervingas verlibras, kur menedžeriai, reklamos agentai, mergaitės grožio salonuose išgyvena pilką tuštumą — kad šiuos eilėraščius suvoktume būtent taip, įgarsinimas nėra būtinas. Beje, čia įdomi jungtis tarp „Orbitos“ eilėraščių personažų blaškymosi ir paties poezijos meno situacijos — jie lygiai taip pat mėgina pagauti praslystantį laiką, susivokti šiuolaikiniame pasaulyje.
Laikas almanache apskritai yra pagrindinis veikėjas, liudijamas ir tekstų, ir muzikos. Elektroninė, klubinė muzika čia tinka idealiai: DJ žaidžia semplais, cituoja ne tik populiarias kompozicijas, bet ir džiazo standartus, retro melodijas, įtraukia miesto triukšmus. Ir visa tai kartoja eilėraščio tekstą, kalbasi su juo. O tai jau aukštasis pilotažas, kuris paverčia „Orbitos“ kompozicijas meno kūriniais, egzistuojančiais savarankiškai. Eilėraštis tekstinėje rinkmenoje ir eilėraštis garso plokštelėje yra du skirtingi, turintys savo meninę vertę kūriniai, kur antrieji vis dėlto nevirsta garso poezija, kaip dažnai nutinka Lietuvos audiovizualinės poezijos kūrėjams. Jei ieškotume paralelių, „Orbitos“ kompozicijos panašesnės į R. Rastausko ir A. Gotesmano projektą, nei į D. Jurevičiaus bei D. Razausko ar S. Kandratavičiaus bei R. Jaro šamanavimus.
Stebina, kad skirtingų autorių muzikinės-poetinės kompozicijos puikiai dera tarpusavyje. Kita almanacho dalis, DVD plokštelė su vaizdo klipais, nėra tokia idėjiškai bei stilistiškai vieninga. Į almanachą įeina keturiolika audiovizualinės poezijos kūrinių, kurie yra ne tik nuolatinių Orbitos autorių eilėraščių vizualizacijos, bet ir kitų poetų bei vaizdo menininkų darbai, pateikti Orbitos organizuojamame audiovizualinės poezijos festivalyje „Word in Motion“. Ir visas šis chaotiškas vaizdo klipų kaleidoskopas primena televizinių reklamų pasaulį, tuo taip pat kartodamas mėgstamas „Orbitos“ temas.
Tenoriu žiūrėti vis tų pačių
televizijos reklamų, nesudėtingą naujų
prekių mirgulį, norisi girdėti,
kaip aktorių balsai jas liaupsina,
ir jų liežuviai, pavargę nuo laimės meno,
lūžta burnose tarsi ledokšniai.
S.Timofejevo eilėraštis „Pokalbis“
Tačiau S. Timofejevo, A. Puntė, S. Chanino, Ž. Ualliko eilėraščių vizualizacijos toli gražu ne reklaminio pobūdžio, nors A. Puntė ir vj Planktons darbas kaip tik ir cituoja reklamas, žaisdamas televizinio apsėdimo bei ofisinio gyvenimo būdo temomis. Paprastas ir paveikus sprendimas: skaitančio A. Puntės akiniuose atsispindintys reklaminiai klipai, kuriuos jis greičiau kuria, nei žiūri. Ir kartu einantis tekstas, kuriame steriliam reklamų pasauliui priešinamas stipraus išgyvenimo poreikis, kaip vienintelis būdas sutelkti save, susivokti.
A.Puntė ir vj Planktons. „Copywriter“
Kompozicijos labai skirtingos. Įprastus muzikinius vaizdo klipus dinamiškumu ir kompoziciniais štampais labiau primena nebent Ž. Ualliko ir bendraautorių darbas „Literatūros plaukai“, kuriame mintis iš tiesų pasislepia tarp fragmentiškų, takių vaizdų. Nors kitame panašiai konstruojamame darbe — „Tiek daug“ — tekstas nebepametamas. Ir dažniausiai almanacho kompozicijose teksto pranešimas vis dėlto lieka kūrinio centre, kad ir kokia stilistika būtų pasirinkta. O pasirinkimų gausa stebinanti. S. Chanino ir E. Jansono „Nebus švenčių… “ — animacija, kurioje dėmesio daugybei kruopščiai atliktų detalių nepaslepia net tyčinis lo-fi mirgėjimas. S. Timofejevo ir V. Vilkso „Orkestro repeticija“ primena senus dokumentinius filmus ar pabrėžtinai mėgėjiškas Meko etiudų kompozicijas. Klipams, kuriuose vaizdą kūrė A. Puntė, būdingas socialinių klausimų akcentavimas vaizdo priemonėmis. Ir tuos akcentus autorius ironizuoja pabrėžtinai purvinu lo-fi vaizdu, nešvariu montažu. Tipiškas pavyzdys — S. Timofejevo „Fiziko“ pavertimas lėliniu animaciniu filmu, kur pagrindinį vaidmenį atlieka lėlės Kenai, epileptiškai trūkčiojančios neišraiškinguose fonuose. Visiškai priešingą efektą kuria S. Chanino ir K. Neiburgos „Kalbėk su manimi… “, kur rafinuotos kompozicijos fotografijos jungiamos į begalinę panoramą, milžiniškas dėmesys kiekvienam objektui, kruopščiai parinkti negausūs spalviniai akcentai.
S.Timofejevo eilėraštis, A.Puntė ir D.Paliičuk vaizdas. „Fizikas“
Apskritai tiek „Orbitos“ vaizdo, tiek garso kompozicijos pasiekia savo akivaizdų tikslą — aktualizuoti poeziją ir grąžinti ją iš kultūrinio gyvenimo paribio. Tačiau lieka atviras ir kritikų klausimas: ar nepavers tai poezijos gryna pramoga, būdu įsilieti į kultūros industriją, kur nėra vietos meninei refleksijai? Tos baimės, kad performansų pomėgis, polinkis jungti skirtingus menus, naujų technologijų panaudojimas žymi poetų nesugebėjimą T. Adorno įvardintos kultūrinės industrijos ar G. Deboro spektaklio visuomenės sąlygomis išsiversti naudojant tik žodžius, yra neįveikiamos. Nebent prisiminsime, kad poezija atsirado kaip sakytinė praktika, kad egzistavo šimtametės dainių, trubadūrų ir menestrelių tradicijos. Įvertinsime, kad intermedijos išradimą priskirti vien Fluxus menininkams yra tiesiog įžūlu. Ir ar ne amžinas literatų polinkis į naujas technologijas buvo kaltas, kad atsiradus spaudai, sunyko tiek poezijos viešo atlikimo, tiek jungimo su kitais menais tradicijos? Taip, performansai ir intermedijos postmodernūs, tik… Postmodernizmas neneigia tradicijų. Tarkime, jis su jomis tiesiog labai laisvai elgiasi. Ir vis dėlto yra toks senamadiškas.
Almanacho turinys:
Įrašas vis dar plečiamas!
Išvados čia — ne išvados, o pamestas teksto gabaliukas. Reikėtų perrašyti.