Lopšinės

Dr. T.Sodeika yra didis ezoterikas, mano širdie. Jis slepia savo mokymą begaliniuose pakartojimuose ir „Solitaire“ instrukcijose. Aš nuolat pabundu nuo kankinančio maudulio kaktoj — ak, mano širdie, dr. Sodeika ką tik pasakė reikšmingą dalyką! Vėl neišgirdau. Neurotiškai įsistebeiliju, kad tik ko nepraleisčiau, bet tuoj įkrentu į deklaratyvių tiesų transą. Aa-aa-liūli, meškutėlis guli… Kas ten buvo apie virtualybės galimybes?

Ne, ne taip: kam įgalina virtualumas? Šito taip ir nesupratau. Bet meškiukas liudininkas — kai dr. Sodeika uždavė retorinį klausimą apie virtualumo prigimtį, aš sąžiningai puoliau formuluoti atsakymą. Ir mano atsakyme nebuvo kompiuterinių technologijų. Nes, mano širdie, visi tie baubai — namudinių sociologų barškučiai. Demonizuojame informacines technologijas, nes mylime. Mylime akimis, ausimis ir pirštų galiukais. Bet kartais verta įsiklausyti ir į maudžiančią kaktą. Kur tas mano, kur tas mano dydysis elektroninis šuntas? Nėra? Tada kas verčia mane galvoti, jog mano suvokimą kompiuteris kardinaliai pakeitė? 1986 metais aš dalyvavau virtualiame partizaniniame pasipriešinime vokiečių okupantams. 1990 metais — virtualiame tarpplanetiniame konflikte. Nei vienas kompiuteris šių kovų metu nenukentėjo.

Bet, mano širdie, virtualumo klausimas lieka atviras. Šiuo metu trūksta informacijos — žiūrėsime, kur mus dr. Sodeika nuves. O tuo tarpu filmukai, filmukai, filmukai… Ir meškiukui paliepus, man panorėjus, tai turėtų būti lopšinės. Bet Елизавета Скворцова neskuba leisti DVD. Nuostabi, nuostabi Елизавета, kurios animacijoje gudruoliai ieško dvasiaregystės ir tikrojo rusiško dvasingumo. Bet iš tiesų ten tik mergiška šiluma ir jaukumas. Flanelė, karštas pienas, saldainiai, biri pudra, aviečių uogienė — mažos kvailystės, kurių pasiilgsta kiekvienas ciniškas jaunuolis, kai tik tokį nustoja varginti spuogai.

Елизавета Скворцова. „Колыбельные мира“