Dr. Čepulis kreivame veidrodyje (2)

Logos renka lego ir atranda kosmosą — taip aš reziumavau dr. Čepulio įvadą į medijas, pakeliui atrasdama visokias įdomias poras ir trejybes. Tačiau dr. Čepulis norėjo kalbėti apie labai konkretų medijų struktūros užpildą. Tarkime, sakė jis, kad religija irgi yra medija. Tada ji veikia kaip logos, surenkantis pasaulėvaizdžio mozaiką ir jungiantis mane ir dievą. Šioje struktūroje religija atsiskleidžia ir kaip ryšys su dievu, ir kaip dievo radimas savyje; t.y. ir kaip kryptis, ir kaip ženklas, ir kaip komunikatas, ir kaip aktas. Taip taip, medis pats dūzgti negali!

Kita vertus, jei yra bičių, tai yra ir medaus. O komunikato pernešimo aktas iš medžio į puodynę vadinamas komunikacija, kurioje kiekvienam meškiukui rūpi skirtingi dalykai. Jei kartais meškiukas — chasidas, tai jam, matyt, labiau rūpės, kaip prisemti pilną puodynę medaus. O jei meškiukas ką tik iš Atėnų, tai jam, matyt, labiau rūpės, kokį medų jis semia. Na, o rudam lietuviškam meškiukui nelieka nieko kito, kaip truputį domėtis tuo, truputį anuo, nes auklėjo jį abi kultūros. Žodžiu, nei šis, anei tas tam lietuviškam meškiukui! Jam jau nuo karščio ūsai raitos!

Ganykla nr.2. Creative Commons gelbsti meškiuką iš degančio medžio

Viena gerai, kad čia Europa su Internetu ir antros kartos žiniatinklio paslaugomis. Meškiukui netenka blaškytis, ieškant kuo užpildyti informacinės tuštumos. Ir nereikia pakęsti bereikšmio informacinio srauto, kad tik vyktų bendravimas. Nei viena, nei kita mūsų mažo proto meškiukui netinka. Kitaip tariant, jam nebūtina pasirinkti tradicinės žiniasklaidos, kurios priėmimas virtęs ritualu ir kuri pilna nereikalingų apgruzdusių faktų. Mūsų meškiukas gali pasirinkti alternatyvias komunikacijos strategijas. Per gonzo žurnalistiką jis gali ateiti į blogosferą, kur komunikatas ir komunikacijos aktas tvirtai sulydyti į monolitą. O jei meškiukui pasiseks, jis užsuks į public domain mišką ir sugebės pasinaudoti pasakiškomis jo ypatybėmis. Taip taip, tik čia tuo daugiau gauni, kuo daugiau atiduodi.

Aukštai sėdžiu,
Toli matau:
Nesėsk ant kelmelio,
Nevalgyk pyragėlio!

Atvira licencijų politika meškiukui leidžia bloginimo taktiką perkelti ir į savo santykio su medijomis centrą, atsiverti komunikacijai kūryboje. Toks savo judėjiškų ir graikiškų siekių supynimas tampa pergale prieš knyginę kultūrą, išlaikant jos privalumus ir negrįžtant į žodinės kultūros neapibrėžtumą. Kūrinys, skelbiamas pagal negriežtas Creative Commons licencijas, nėra hermetiškai uždaras, todėl komunikacija vyksta ne vien kaip skaitytojo/ žiūrovo/ klausytojo vykdoma interpretacija. Toks kūrinys kviečia įsijungti į kūrybą, o pakeistas gali grįžti autoriui, atverdamas jam naujas galimybes ir rodydamas, kaip buvo suprastas. Kartu Creative Commons nesunaikina pirminio autoriaus sumanymo — techninio atgaminimo epochoje skaitmenos nedega. Jos gali žūti tik paties autoriaus apleistos, jei jų nepalaiko kiti komunikacijos dalyviai.

Creative Commons kūrinio likimas panašus į elektrinių avių, kurios formuojamos pagal estetinius bendruomenės reikalavimus. Nepavykusios gentys sunyksta, tačiau kiekvienos avies formulę autoriai gali išsaugoti ar atkurti ir vėl pradėti vaizdo generavimą. Genties keitimasis atspindi komunikaciją tarp sistemos meškiukų.

Ir kaip, mano širdie, tokiomis sąlygomis atskiri mažo proto meškiukai tampa technofobais? Niekaip nesuprantu.