Piešėjo kontraktas
Ir iš kur tokie vikrūs meškiukai atskrenda? Kurie — šmiru-šmiru — atranda tekstus ir potekstes P.Greenaway rafinuotame kine. „Rafinuotas“ — tai prof. Kuprevičiaus žodis. Bet anoks ten tobulumas ir išskirtinumas. Jei kas paklaustų mano meškiukų, tai išgirstų greičiau, kad kultinio režisieriaus kinas manieringas ir įmantrus. Ne be reikalo mėgstamas laikas — tarp manierizmo ir baroko įstrigęs 17 amžius. Ne be reikalo daug nuorodų į dailę.
Tačiau doc. dr. S.Keturakio jokie blogi ženklai nesustabdė. Doc. dr. tarė ir kaip nukirto: analizuosime „Piešėjo kontraktą“, aiškindamiesi santykį tarp rašto, gamtos, vizualios reprezentacijos. Bėda, kad tokį santykį galima išvesti nebent interpretuojant tą Greenaway siūlomą vizualios reprezentacijos reprezentaciją, nes dialogai mums pasiūlo tik kelias užuominas. Iš kurių reikšmingas išvadas gali daryti tik menko proto meškiukai.
Ieškodama pagalbos įveikiau: Greenaway prodiuseriams pateiktą santrauką ir idėjų išaiškinimą, kelis straipsnius, interviu bei recenzijas. Galų gale perskaičiau visą scenarijų. Ir vis tiek neatsikračiau minties, kad režisierius linksminasi, o gamtos ir jos reprezentacijos santykis jam mažai rūpi. Kritikų sukeltas triukšmas yra pats sau, ir mėginimas perskirti medų bei vandenį tiek pat prasmingas, kiek mėginimas filmo veikėjuose atpažinti legendinius Anglijos futbolininkus. Taip taip, rožinio meškiuko čia irgi būta.
Pakol kas aišku tik, kad Greenaway „Kontraktas“ yra tarsi Antonioni filmo interpretacija. Deja, pastarąjį žiūrėsime vėliau. Galbūt doc. dr. S.Keturakis norėjo išlaikyti „istorinę“ tvarką ir pradėti nuo tikrovės reprezentacijos piešinyje klausimo, o vėliau pereiti prie fotografijos. Ir galbūt aš klystu — gal Greenaway nepateikia atsakymų į pirmtako suformuluotus klausimus, kurie padeda tuos atsakymus atpažinti bei suvokti.
Bet jei taip, bitele mano, tai Greenaway apskritai nerūpi atsakymai. O ką man daryti? Pasakotikaspatikoirnepatiko?
Žiūrint filmą auditorijoje, manęs neaplankė nei viena gudresnė mintis apie tikrovės reprezentavimą. Visa, kas traukė mano dėmesį, buvo įtampa. Kiekvienas filmo veikėjas — įtempta spyruoklė, kuri tuoj cinktels perlūždama. Iš to ir piktas džiaugsmas, ir nuolatinis mėginimas dominuoti, valdyti, žeminti. Tai vadinasi „po manęs nors ir tvanas“ — jokios atsakomybės už veiksmus, kad ir kas tai būtų — išdavystė, žmogžudystė ar rytinė arbatėlė. Veikėjai atrodo nesuvokiantys pasekmių sadistai, įtvirtinantys savo viršenybę per seksualinius santykius ir juos supančias paslaptis, kurias čia pat patys atskleidžia.
Pažiūrėjus norisi zyzti, kad to tikrovės suvaldymo, kurį žadėjo doc. dr. Keturakis, nei su žvake, nei su liktarna neatrasi. Taip taip, tik kodėl nepradėjus vynioti nuo to pirmo siūlelio? Su-valdyti, valdyti, valdyti… Artimą savo valdyti žeminant. Perimti jo galią šeimynykščiams. Pasinaudoti „meno“ autoritetu. Ir nepastebėti, kaip pats tampi valdomas savo iliuzijų apie valdymą. Ne, negali būti, kad mūsų tamsiaplaukis Nevilis neurotiškai baiminasi bet kokio neatitikimo tarp piešinio ir jo stebimos tikrovės. Jis juokiasi piešdamas vokietį be galvos. Nesijaudina dėl tolumoje besiganančių avių ir praskrendančių paukščių. Nevilis moka modeliuoti tikrovę. „Aš galiu, — sako jis, — užsakovą nudžiuginti ar nuliūdinti, pavaizduodamas jo namą šešėlyje ar nutviekstą saulės. Galiu sukelti vyro pavydą ar pasitenkinimą, vaizduodamas jo žmoną apsirengusią ar nuogą.“
Tačiau pradėjęs valdyti žmones, varinėdamas juos iš parko, liepdamas lyginti takus ar dėvėti kelias dienas tą patį švarką, jis pats yra priverstas laikytis savo žaidimo taisyklių. Ji ima valdyti parke atsirandantys ir dingstantys daiktai, gyvūnai, žmonės. Nevilio nesustabdo noras apsaugoti save: jis nenori saugotis, jis įsitempęs, jis tuoj perskils per pusę — jokios ateities. Ir kartu jis nesugeba analizuoti situacijos ir nesupranta, kas jam iš tiesų gresia.
Žodžiu, ne dailininkas įkūnija savyje norą suvaldyti aplinką. Dailininkas nori suvaldyti tik žmones. Nematomasis Herbertas ir visa sodininkų plejada — štai ką turėtų vytis meškiukai. Kaip Nevilis skaido ir skirsto laiką, taip Herbertas skaido ir skirsto savo parką, kurdamas geometriškai tikslius kampelius, parko teatrus ir tvenkinius. Jis žūtbūt nori suvaldyti savo tikrovę: jis ištrina viską, kas gali priminti katalikybę. Net prūdas su karpiais priverstas apsimesti pievele. O valstietis priverstas apsimesti bronzine skulptūra, kad Herbertas galėtų mėgautis „tikru“ europietišku parku.
Mitas apie Hadą ir Persefonę filme iliustruoja ne tik Nevilio nesugebėjimą interpretuoti. Tai dar ir papildomas pretekstas pakalbėti apie egzotiškus augalus ir anglų pasišventimą suvaldyti gamtą savo begaliniuose parkuose. Ir ką čia reiškia kažkoks dailininkas, kuris turi nupiešti visą šį grožį?
O taip! Nevilio vizorius, aišku, labai išraiškinga detalė. Ypač jei nuolat prisiminsime, kaip norėjo režisierius, jog vizorių stebi kino kamera, o kiną žiūri meškiukai. Ir jei išjausime tą kontrakto ir piešėjo kaukės teikiamos galios praradimą filmo pabaigoje, kai piešiniai pabaigti. Tik visa tai tokie niekai! Ir belieka kalbėti apie protą, aklumą ir tapybą, suktis aplink tą vienintelį misis Telman bei ugningojo dailininko dialogą, kurį, matyt, ir nagrinėjo mielosios studentės per paskaitą. Ak, žiaurusis viruse! Kodėl manęs neišleidai paklausyti šios proto šventės?