Perpaišome V. Kinčinaitį (3)

Antras V. Kinčinaičio knygos skyrius, „Tarpdalykiškumas audiovizualinėje kultūroje“, pristato kitą autorių — D.N. Rodowick. Tiesą sakant, esminių skirtumų tarp pirmame ir antrame skyriuje dėstomų minčių nepastebėjau, problematika ta pati, tad mažo proto meškiukams neaišku, kodėl šie skyriai kas sau.

Tačiau tokia V. Kinčinaičio taktika — po skyrių referuoti atskirų autorių mintis. Įtariu, mano miela tėvyne, kad tai ne šiaip „bzzz…“ — medis pats zyzti negali. Meškiukai eina D.N. Rodowick tekstų skaityti, ir ką jie randa? Teisingai, jei V. Kinčinaitis mėgintų tą kasdieninio gyvenimo tikrovės pasikeitimą atsekti abiejų autorių tekstuose, tai jam tektų bent jau parafrazuoti. O ne nurašinėti D.N. Rodowick, kaip kad jis daro. Beje vertimo kokybė vietomis apšlumba ir nepaveja originalo. Ir čia, miela mano tėvyne, kyla klausimas, ką meškiukai pametė „Kon/tekstuose“? Kodėl būtent šią knygą reikia perpiešinėti?

V. Kinčinaičiui galima padėkoti už autorių atranką ir bent šiokį tokį supažindinimą su jų mintimis. Tai taškas, nuo kurio linksmieji miško žvėreliai gali pradėti. Ir tris kartus linksmiau perpaišant V. Kinčinaičio perrašytą M. Castells ar D.N. Rodowick tekstą, grįžti prie to, nuo ko pradėjo šie medijų bičiuliai. Vertimo ir kupiūrų nelogiškumai gražiai nubyra kartografuojant tekstą.

D.N. Rodowick aiškina audiovizualinę kultūrą, nagrinėdamas aspektus, per kuriuos ji reiškiasi. Ir noriu pasakyti, kad kai kurie apsektai labai jau nuobodūs. Taip, audiovizualinė kultūra apima ir ekonominius santykius — ačiū autoriui, kad tai pastebėjo, tačiau ar meškiukams turi rūpėti produkto išplitimo priklausomybė nuo jo platinimo būdo (kaip tai suformulavo V. Kinčinaitis savo vertime; originaliame variante būtų produkto formos pasikeitimas kartu su jo apibrėžtimi rinkos erdvėje ir laike)? O štai reprezentacijos ir komunikacijos pasikeitimai jau daug įdomesni. Tik nesuprantu, kodėl V. Kinčinaitis visas šias peripetijas sugalvojo iliustruoti M. Heilig „Sensoramos“ atvaizdais. Ar pirmieji virtualios realybės žaidimai teverti paliudyti informacijos formų susiliejimą? O gal ši tendencija pati svarbiausia? Na na…

Apskritai tai, kas M. Castells buvo apibrėžiama kaip kultūra, sutelpa į D.N. Rodowick semiotinį/sociologinį kultūros aspektus. Kitaip tariant, tai tas pats mano meškiukas — kaip kultūrinis ženklas ir jį lemianti komunikacijos forma. Labai aiškiai tai matosi lyginant mano papaišytą M. Castells multimedijinės komunikacijos blyną su reprezentacijos kitimu D.N. Rodowick burbuliukuose. Tas pats originalo/tikrovės nykimas, panašumo nenusakomumas ir skausmingos tapatumo paieškos naujame abstrakčiame erdvėlaikyje. Galų gale, M. Castells netgi akcentuoja tą patį valdymo ir verslo sutapimą, kurį pats aiškina multimedijos paslaugų sistemos — galios įrankio — kūrimu ir valdymu. D.N. Rodowick tiesiog sudaro griežtenes struktūras ir akcentuoja tarpdisciplininių kultūros studijų būtinybę.

Kaip literatūros sąraše nurodo V. Kinčinaitis, jis naudojosi šiais D.N. Rodowick tekstais (atpažinau tik antrąjį):

• Rodowick, D.N. Reading the Figural // Camera Obscura, Nr. 24, 1991.
• Rodowick, D.N. Audiovisual Culture and Interdisciplinary Knowledge // New Literary History, Nr. 26, 1995.