Senos naujosios medijos, arba laisvę plaktukui!
Ir kur šį savaitgalį buvo meškiukai? Meškiukai buvo prie jūros, kur vyko MediaBarCamp 2008. Taigi, empyriškai patikrinta — barcamp formatas veikia. Neveikia tarpdisciplininis diskursas bei bendra mąstymo higiena Rytų Europoje. Tuo skundėsi jau ir anksčiau cituotas V. Michelkevičius.
Tikiuosi, kad Lietuvoje situaciją pakeis L. Manovich „Naujųjų medijų kalbos“ vertimas. O kas pagelbės baltarusiams? Pats pirmas MediaBarCamp pranešimas buvo skirtas knygų leidybai šioje mieloje šalyje. Rodos, medijų teorija ten visai neaktuali ir menkai galima. Už tai aktualūs poetai, pilietiškumas, demokratija ir šėpos teatras, duokdie visiems sveikatos. Viena neaišku — kodėl jie su šėpos teatru į medijų temą taiko? Su M. McLuhan palaiminimu, aišku, ir meškiukas — medija, bet medija lokaliam vartojimui. Nejau pranešėjai vis dar neįtaria, kad žodis „medija“ nėra madingas žodžio „žiniasklaida“ sinonimas? Kai baltarusiai skundžiasi, kad jų medijos politiškai suvaržytos, negaliu atsikratyti be galo politiškai suvaržyto plaktuko vaizdinio…
Tiesa, visai gali būti, kad čia menko proto meškiukai nepataiko į koją. Mat ne-konferencijos aprašyme buvo kelios išlygos: aktyvios medijos, taktinės medijos bei praktinis naujųjų medijų aspektas. Turiu sutikti, kad formaliai visa tai galima suvesti į tradicinės žiniasklaidos bei Interneto portalų pristatymą. Bet, miela mano tėvyne, kaip tai nehigieniška! Dirbtinai susiaurinama sritis ir atmetamas teorinis pagrindimas, paverčiant svarstymus apie kultūrą komercinių ar politinių projektų reklama. Ar bereikia sakyti, kad jokios diskusijos su tokiais pranešėjais neįmanomos, nes jie tiesiog nesugeba apibendrinti ir padaryti išvadų, siekiančių toliau, nei lankytojų skaičius ir komercinis potencialas?
Juo labiau pagailsta pamestų medijų, kai pastebiu, jog renginyje esama žmonių, sugebančių panerti giliau. Pagrindinis organizatorius — Aleksej Krivolap iš Europos humanitarinio universiteto — tikrai išmano daugiau, nei menko protelio meškiukai. Deja, pavyko išgirsti tik jo „Vilnius Media Seminar“ pristatymą. Anglų kalba nėra stiprioji dėstytojo Krivolap pusė, bet ir to, ką išgirdau, pakanka suprasti, jog nors su M. McLuhan gerbiamas dėstytojas kiaulių neganė, medijų bičiulius įvardintų ir tamsią naktį ugnies linijoje. Jo nuslydimus į žiniasklaidą ir pilietines/ politines akcijas galėčiau pateisinti Baltarusijos vidaus padėtimi ir pranešėjų primestu diskursu, jei ne akademinis statusas. Tiesa, gerbiamas dėstytojas žadėjo teorijas pateikti pristatytame renginyje. Todėl „Vilnius Media Seminar“ dabar yra pagrindinė mano akademinė užduotis. Penkmečiui, taip.
Aleksej Krivolap
Kitas žmogus, kurio paklausyčiau valandą kitą — Bogdan Rudas aka Llama iš http://www.linux.by. Apskrito stalo diskusijų metu atrodė, kad jis vienintelis pakankamai gerai suvokia situaciją ir turi, ką pasakyti. Išties, tarpdisciplininėse studijose sukasi daug įvairaus plauko savamokslių, poetų ir vadybininkų, o meškiukai pastebi, kad įdomu klausytis tik informatikų arba filosofų. Kitiems atrodo, kad jūra iki kelių. Kol rykliai neatplaukia, taip. Aš — tikrai ne ryklys, miela mano tėvyne, bet jei klausiu, ką reiškia „naudingas turinys“, tai ne todėl, jog nesuprasčiau rusiškai. O todėl, kad nuo Platono laikų (ar seniau) pagrindinė higieniško mąstymo sąlyga — apsibrėžti sąvokas.
Apsibrėžus sąvokas, nereikėtų spėlioti ir kaip medijas supranta organizatoriai. Netektų meškiukams apgailėti nepateisintų vilčių, ir galima būtų tiesiog džiaugtis mėgėjiškų projektų kūrėjų entuziazmu. Degančios jaunojo japonisto iš japan_by akys apie naujųjų medijų reikšmę pasako daugiau, nei ilgas PR portalo pristatymas. Iš tokios sociologinės pozicijos įdomios ir mergaitės su savo fotofilmukais ar piešimo Photoshopu lenktynėmis. Asmeniniai blogai ar regioniniai tinklalapiai, kaip segmentuojančios ir kartu virtualias bendruomenes jungiančios terpės, irgi verti atidaus stebėtojo žvilgsnio. Bet vienas deguto šaukštas daugeliui bendras — ar leidyklų įkūrėjams, ar tik ką montažą atradusioms mergaitėms — begalinis noras apsiskelbti pirmais, naujausiais ir pažangiausiais. Ei, ką mes norime apgauti?!
Bevažiuodami iš renginio, susiginčijome su AlAl dėl termino „naujosios medijos“. Ir ką? Tas pats L. Manovich abejoja apskritai mūsų naujųjų medijų naujumais, jau nekalbant apie „revoliucingus“ blogų, socialinių tinklų ir kitų vadinamojo web 2.0 džiaugsmų atradimus. Todėl neišeina nuoširdžiai džiaugtis pirmąja Baltarusijos internetine radijo stotimi ar pirmuoju video paslaugų portalu, ar pirmuoju baltarusišku komiksu bloge. Anokios čia naujovės? Matėme, ėjome. O Rusija jau ir takelius prieš keletą metų pramynė. Nekalbant apie Vakarų Europą, JAV ir kitus informacinio greitkelio senbuvius. Be to, kokia čia ypatinga vertybė — būti pirmam? Naujausiam? Meškiukai tartų, kad svarbiausia būti savo vietoje ir rūpestingai kopinėti medų.
Yra dvi formuluotės: „Baltarusijoje nebuvo nepriklausomos televizijos, mes susukome savadarbius filmukus“ ir „Mes pirmieji Baltarusijoje sukūrėme PR portalą“. Pirmoji — tai medijų aktyvizmas, entuziazmas, vyksmas, noras tobulėti. Antroji — tai vadyba, pardavimai ir noras gauti medalį. Šekit medalį, gerbiamieji, bet žinokite, kad neatsakėte į temą. Tiesa, apie temą… Viešieji ryšiai Rytų Europoje tampa pasiutiškai madingu dalyku. Baltarusiai, ukrainiečiai atranda šį paspirtuką kitame kontekste ir kad džiaugiasi, kad džiaugiasi… Tarsi klasikinio PR laikai nebūtų pasibaigę paskutiniajame XX a. dešimtmetyje. Meškiukai, aišku, menkai susipažinę su dalyku, bet stengiasi suskaičiuoti medžius bei pasverti medų, todėl mato, kad tos senos naujos medijos pakeitė komunikaciją, ištirpdydamos PR metodus. Su malonumu paklausyčiau viešųjų ryšių advokatų, bet potencialūs advokatai, berods, nė nežino, kad jų laikas, anot kai kurių teoretikų, jau pasibaigė.
Ta pati istorija ir su mergaitėm, kurios klausdamos auditorijos, ar ne jų idėjai priklauso ateitis, nežino, kieno ateitis turėtų priklausyti toms jų idėjoms. Na gerai, mergaitės jaunos, bet… Mielosios, ateitis yra viena tokia praeities pusė. Todėl jei nežinosite istorijos, ateitis nei jums, nei jūsų idėjoms apskritai neateis. Nereikia pavyti ir pralenkti tūbelės, kaip kad jūs norite. Mūsų traukiniai ir taip geriausiai traukia, o melžėjos kasdien didina primilžį. Todėl nesibaigiančiame naujų internetinių projektų verpete vertėtų stabtelėti ir pamėginti iš už medžių įžiūrėti mišką. Jis yra.
Ukrainietis iš tų, kurie „aplenkė revoliuciją“ (sic! citata), tarė, kad miškas yra politiniuose ir pilietiniuose projektuose. Tik ar dar yra norinčių statyti vien už pilietinę visuomenę, kuri neišvengiamai virsta tingia visuomene? Ką darytų mergaitės su savo multimedijiniais žaisliukais, kai situacija Rytų Europoje pasiektų homeostatinę Vakarų būseną? Žadintų tautiečių sąmonę, kaip kad daro švedės socialdemokratės su savo „Birmos projektu“? Bet švedė aiškiai suvokia, ką ir kaip ji žaidžia. Ji nebijo teorizuoti, nors pristatė viso labo atskirą akciją. Galėčiau lažintis, kad jai medijos — tai ne vien informavimo priemonės.
Senoji gvardija irgi buvo geriau teoriškai pasikausčiusi. Pirmasis serijinis komiksas LJ, aišku, visai nėra pirmas. Tačiau tai, kaip Навінкі grupė maišo kalbas, kaip laisvai elgiasi su pasakojimo laiku bei kaip flirtuoja su literatūra ir žiniasklaida… verta meškiuko reveranso. Manęs nesudomino jų komikso ar filmų turinys, bet jie bent jau laisvai elgiasi su įvairiomis medijomis. Ir žino, kodėl renkasi vieną ar kitą variantą. Ir S. Žižeką jie skaitė, va! Bet net senoji gvardija neišprovokavo diskusijų.
Diskusijos — tai didžiulė skaudi meškiukams tema. B. Rudas atkreipė dėmesį į vartotojų degeneracijos tendenciją, o aš galėčiau pridurti, kad lygiai taip pat degeneruoja mąstančio žmogaus poleminis kaulelis. Tai, ką stebime dabar, yra pritariamoji diskusija, kuri kyla tik tada, kai auditorija nori prisidėti prie pranešėjo sėkmės. Oponuoti nebenori niekas. Dar daugiau — auditorija nebeleidžia pranešėjui bendrauti su nežinia iš kur atsiradusiu oponentu. Aš pati pastebiu, kaip kartais užsimanau nutraukti, kaip man rodos, kvailą ar beprasmišką klausimą, nelaukdama atsakymo. Tada mintyse skaičiuoju meškiukus. Ir mėginu sugalvoti klausimą esminį, paaiškinantį man auditorijos linksėjimo fenomeną. Belieka tikėtis, kad MediaBarCamp pateisino savo vardą, ir tikri klausimai buvo užduoti prie alaus. Tik meškiukai tada jau miegojo…
Gali būti, kad meškiukai pramiegojo ir dar ką nors svarbaus. Apskritai pajūryje tokią gražią dieną meškiukai daugiau plaukiojo svajose, nei mąstė apie medijas. Dabar manau, kad tokiomis šiltnamio sąlygomis, kokias parūpino dalyviams Aleksej Krivolap, ir pranešėjai galėjo pasiklysti savo svajose, pamiršdami aktyvizmą, naujųjų medijų iššūkius, etc. Bet kokiu atveju, parsivežiau iš pajūrio puodelį, pietus ir norą kokiame barcamp papasakoti apie meškiukus bei medijų pažinimo strategijas. Nes kartais ir mažo proto meškiukams yra ką pasakyti.
Įraše naudotos AlAl nuotraukos.
Kiti atsiliepimai iš MediaBarCamp:
- mediabarcamp.com pranešimų temos
įspūdžiai
- mediabarcamp.com nuorodos
- Viktoras Jarusevičius
- Сусвет.інфо
- inhate
- Pavel Krivuškin
- zmij-vish
- the-sixth-fuwa
- Мечислав
- Мечислав еще раз
- Dima iDR
- the_and
- katenka
- Новости радио и подкастинга
- Hannes Persson
nuotraukos