Haliucinuojantis Postmanas
Rašydamas apie fotografijos filosofiją, Flusseris mane pradžiugino pastebėdamas, kaip vaizduotė (imagination) virsta haliucinacija (hallucination). Tačiau šioje frazėje yra daugiau žodžių žaismo, nei prasmės, daugiau oratoriško įkarščio, nei mokslinio tikslumo. Tokias frazes intuitai vadina „trendy“ — jos gali užburti vaizduotę, bet mažai paaiškina. „Medijų ekologija“ — išties trendy pavadinimas besiformuojančiai medijų filosofijos atšakai; tai su malonumu pripažino ir pats Neil Postman. Ir kartu šis pavadinimas klaidus kaip Šimtamylė giria — nesvarbu, ar aiškindamasi įdarbinu sveiką protą, ar mėginu skaityti Postmano komentarus.
Pirma mintis apie medijų ekologiją yra apie termino neekologiškumą. Juk ekologijos trendas atsirado, kai buvo pažeista pusiausvyra, ir supantis pasaulis ėmė byrėti tiesiog akyse. Medijų ekologijos iškėlimas liudytų, kad žmogus pažeidė taip pat ir trapią pusiausvyrą tarp naudojamų medijų. Tai nenauja mintis — technopesimistų tarp filosofų niekada netrūko. O jei prisiminsiu tą patį Flusserį, tai nuo begalinio tekstų ir vaizdų sluoksnio išties galiu apsirgti. Teksto ir vaizdo pusiausvyros neišlaikymas — viena iš skaudžiausių nuospaudų ir Postmanui. Tuo keisčiau, kad jis pasinaudojo sąvoka, kurios aiškinimas neišvengiamai supriešina teksto konceptualumą ir vaizdinio iliustratyvumą. Postmanas pasinaudojo virusinėmis medijomis — sutik, miela mano tėvyne, kad pokalbiai apie ekologiją tokiame kontekste atrodo keistai.
Pats Postmanas, tiesa, savo idėją aiškino nekalta biologine metafora, saugiu atstumu apeidamas krizes ir sukrėtimus. Anot jo, medijų ekologija užgimė stebint Petri lėkštelėse auginamas kultūras. Taip ir mūsų kultūra auga technologijos terpėje, teigė jis. Kalbėdami apie medijų ekologiją, kalbame apie technologijos-kaip-mediumo sąveika su žmonėmis ir šios sąveikos formuojamą kultūrą bei simbolinę jos pusiausvyrą. Negalima pamiršti, sakė Postmanas, kad žmonija gyvena dvejose skirtingose aplinkose: gamtinėje ir medijų. Ir būtent iš kalbos, skaičių, vaizdų, hologramų ir kitų simbolių, technikų bei mašinų susidedanti medijų aplinka padaro mus tokiais, kokie mes esame.
Mažai kas ginčija, kad medijos keičia kultūrą, o ir kiti Postmano argumentai skamba įtikinamai. Jo straipsnius be galo linksma skaityti — taip čia viskas nuoseklu, taip dera ir taip žadina vaizduotę. Ir visgi šis paaiškinimas man vėl užkliūna amžinu kultūros ir technologijų išskyrimu. Man rodos, kad kultūros ir technologijos santykis — ne Petri lėkštelė, o greičiau koks „Life“ žaidimo klonas su begaliniu lauku, kai kultūra tiesiog vystosi ir keičiasi, mat technologijos tėra jos dalis. Juolab kad ir be tokio išskyrimo galima aiškintis žmogaus ir jo kultūrinės aplinkos sąveiką. Tiesa, gali būti, kad neturint tokios aiškios perskyros, sunkiau priimti moralizuojantį Postmaną, kuris sakė, kad jam terūpi, ar medijos daro mus blogesnius, ar geresnius. Jis sakė, kad jam svarbi medijų ekologijos humanistinė pozicija.
Gerai, sutinku, tokia medijų ekologija menkai primena tą sąvokos perskaitymą, kuris į meškiuką šovė pirmiausiai. Tačiau geriau įsižiūrėjus vis tiek matau tos pačios madingosios krizinės ekologijos ausis bekyšant iš akademinio Postmano daržo. Postmano griežtas moralizavimas uždaro į senųjų medijų getą. Jo dėmesys medijų keičiamam žmogui greitai virto griežtu „ne“ visoms naujovėms. Jei pagrindine humanistine vertybe laikomas racionalus linijinis mąstymas, tai audiovizualinė kultūra ir turi kelti siaubą, ar ne? Kažkada Raškovo panegirika vidiotų kartai mane nustebino, bet Postmano klasikinė/klinikinė tekstameldystė (textolatry) gąsdina dar labiau. Būtų kuo Flusseriui pasidžiaugt.
O meškiukai iš savo technologinio skito (žodynas verčia: скит — atsiskyrėlių būstas; sentikių; sentikių vienuolynas; gyvenvietė) moralizuoti neketina. Medijos yra. Naujosios medijos irgi yra. Jei noriu būti „už ekologiją“, tai apsieisiu nekaltomis subkultūrinėmis metaforomis, kurios prasideda ir baigiasi perdirbimu ir vartojimo mažinimu. Ekologiškiausia medijų ekologija yra tyli medijų ekologija. Ekologiškumas medijose yra taktinis medijų panaudojimas bei naujųjų medijų panaudojimas prieš jų kūrėjų sumanymus. Va! Eime, perdirbsime artimiausią bevielio ryšio tašką meškiukų džiaugsmui.
Ekologiškos sijono medijos: trečias užuolaidų gyvenimas