Liūtas ieško namų

Beveik prieš metus Laisvės alėjoje radau liūtą. Liūdnai panarinęs galvą, jis tupėjo ant suolelio priešais šokolado parduotuvę. Jau temo, pardavėjos nekantriai skambčiojo raktais, ir liūto niekas neieškojo.

Po įvykio vietos apžiūros paaiškėjo, kad liūtą šeimininkai paliko tyčia: senukas jau nebegalėjo linksminti vaikų, kaip prieš dvidešimt metų. Jo išnirusi letena ir suplyšęs sprandas buvo priraišioti siūlais, kailis purvinas, karčiai susivėlę. Pagailo palikti lietui ir baruose vakarojančių malonei tokį graudų padarą. Taip jis atsidūrė mūsų namuose. Kartu su meškinais Saša ir Miša bei avyte Vyte.

Šioje nuotraukoje jis jau sveikas, tik kiek apsnūdęs ir nesušukuotas. Tačiau iš pat pradžių teko su juo pavargti. Seni žaisliniai liūtai nebūna labai švarūs, o šis dar ir gyveno nežinia kur, todėl pirmiausiai liūtą išmaudžiau, nušluosčiau ir palikau džiūti. Deja, žaislo kamšalas, pagamintas pagal senus gerus TSRS standartus, iš pradžių nudažė liūto kailį, o vėliau griežtai atsisakė džiūti. Fenas ir šildytuvas nepadėjo.

Teko daryti operaciją, po kurios į floristinę putą panašų kamšalą pakeičiau vata ir oro filtru. Kartu sutvarkiau suplyšusią leteną, prikabinau uodegą ir persiuvau iširusias galvos siūles.

Po tiekos išgyvenimų liūtas sutvirtėjo, tačiau nuo kamšalo bei karščio kailis patamsėjo. Kad vargšelis neliūstų, išsiuvinėjau jo kailį spalvotais siūlais. Paskutinėje nuotraukoje ant jo peties matosi koketiška gėlytė.

Dabar šis liūtas ieško naujų namų. Mažyliams gal ir neverta jo dovanoti, bet jis gali apsigyventi kokios mergaitės lentynoje, klausytis jos paslapčių ir saugoti knygas.