Animacija bibliotekoje
Per tą neekologišką medijų ekologiją visur dabar matau medijų susimaišymą. Štai, kad ir Koji Yamamura animaciniame filme sušvitusi Borgeso biblioteka. O juk, pasak Flusserio, kultūrinės atminties virtimas sakraliąja Biblioteka (ar net BIBLIOTEKA) ir suvedžiojo žmogų, įtikindamas šį transcendentinio branduolio būvimu žmogaus sieloje. Ir pačiu sielos būvimu.
Koji Yamamura. Bavel no Hon (1996)
Elektroninės medijos keičia tai, kaip suvokiamas žmogaus tapatumas. Ir todėl tie modeliai, prie kurių įpratome, nebetenka galios. Jie nebepadeda mums suvokti ne tik sielos, kurią preziumavo Bibliotekos idėja, bet ir žmogaus kūno. Kūno, kuris yra materialus informacinio proceso aspektas. Flusseris siūlo paeksperimentuoti kuriant naujus, fenomenologinius modelius per kino ir video medijas. Esė apie modelių krizę jis aprašo animacinio žmogaus modelio pavyzdį, kuriame kūnas būtų vaizduojamas ne kaip objektas, bet kaip patyrimas, arba būdas būti ir keisti pasaulį.
Toks modelis techniškai negali būti statiškas. Ir būtent todėl Flusseris skatina imtis kitų medijų naujiems modeliams. Anot jo, didžiuma naudojamų modelių stokoja laiko dimensijos, kurią gali duoti kino ir video juostos. Kol fenomenologai rašys knygas ir nesiims kitų medijų, tol jų siūlomi modeliai bus nepakankami ir neįtikinami. Didžiam Flusserio apgailestavimui, animacijos dažniau imasi ne filosofai, bet menininkai. Gal todėl ir turime kino filosofijos, bet ne filosofijos kino disciplinas.
Tiesa, kino filosofija irgi leidžia pajusti tradicinių modelių kitimą. Ne be reikalo McLuhan įvardina menininkus kaip vienintelius, įgalintus akistatai su technologijomis. Jie ne tik supranta juslinio suvokimo pokyčius, bet ir atspindi juos žiūrovui, padėdami susivokti tapatumo ir tikrovės suvokimo pokyčiuose. O šiuos pokyčius dabartinėje visuomenėje tas pats McLuhan didžiąja dalimi sieja su nutolimu nuo sekų ir linijinių struktūrų. Flusseris dar griežtesnis: anot jo, posūkio taškas yra techniškai atkuriamų vaizdų atsiradimas. Tokiu būdu susidaro ratas — šių medijų kuriama naujoji audiovizualinė (ar multimedijinė) kultūra gali būti analizuojama tik naudojant tas pačias medijas.
Čia slypi pavojai, kadangi vizualiosios medijos nėra linijinės, o ir susigaudyti Flusserio perskyroje tarp ikiistorinių ir postistorinių vaizdinių nelengva. Juolab kad postistorinius vaizdinius jis pats sieja su pavojingu tekstameldystės bei stab(vaizda-)meldystės sumišimu. Ir ne kiekvienas Žižekas gali toje iliuzijoje dengiančioje iliuziją pažinti tikrovę. Tačiau Postmanas, žūtbūtinai norintis likti su rašytinėmis medijomis, kad išlaikytų „racionalų“ mąstymą, vis tiek atrodo pasimetęs ir bejėgis (kiek šie žodžiai apskritai gali būti taikomi tokiam tvirtam žmogui). Jau greičiau teisus McLuhan, taręs, kad Vakaruose mes sumaišėme protą su raštingumu, o racionalizmą su viena vienintele technologija. Kuri ima mus taip pat žeisti, kaip ir kitos, kai tuo tarpu randasi vis daugiau ir daugiau naujų komunikacijos būdų bei sąvokų.
Galbūt McLuhan geriausiai paaiškina ir dar vieną dalyką: kodėl naujos, kad ir netobulos, technologijos tokios patrauklios menui. Kaip praksinoskopo spalvas ir plastiką buvo galima iškeisti į juodai baltą linijų raizgalynę kino juostoje? Kaip didžiulį kino ekraną ir įtraukiančius kino filmus buvo galima iškeisti į delno dydžio televizoriaus ekrane balerinas keičiančią partinę grietinėlę? Tačiau jei menas toks jautrus juslinio suvokimo pokyčiams, jis vargu ar gali atsispirti tą suvokimą formuojančioms medijoms, kad ir tuo metu dar stokojančioms išraiškingumo. Naujų medijų jaukinimas kūrinyje virsta gilesniu jų prigimties įsisąmoninimu ir išsivadavimu iš konflikto.
Emile Reynaud. Autour d'une cabine (1895)
Émile Cohl. Fantastmagorie (1908)
Grįžtant prie bibliotekos Yamamuros filme, prisipažinsiu, kad negaliu pasakyti, kaip ir ką šis garbus japonas pridėjo prie Borgeso koncepcijos, jei grožinis rašymas irgi laikytinas visiškai konceptualiu. Čia kaip Al, kuris niekada negali paaiškinti, ką daro kompiuteriu. Jis gali parodyti, jei tik spėsite sekti klavišais lakstančius pirštus, jei spėsite pamatyti žaibiškai įvedamas, trinamas, keičiamas ir kartojamas komandas.
Meškiukai iškilmingai pareiškia, kad šis įrašas kažin kodėl parašytas doc. dr. R. Bartkaus stiliumi: kiekvienam sakiny po pavardę ir nuorodą. Tai nėra gerai. Žinia, kas tinka doc. dr., tas jaučiui — mirtis.