Animacijos technologijos. Tiesioginio keitimo animacija

Kartais mažo proto meškiukai užmiršta apie pjuvenas galvoje ir imasi skaityti paskaitas, pranešimus, rašinėti straipsnius. Juokias draugai ir kaimynai, o šleivos kojytės šoka kaip moka. Vienoje kolegijoje migdžiau studentus pasakomis apie animacijos technologijas. Taip taip… Apie tos pačios animacijos, kuri nuo 19 amžiaus džiugina mažus meškiukus ir didelius meškinus.

Na, juk įdomu, ką ten žmogučiai sugalvoja, kad tik filmukas atrodytų kitoniškai!

Bet ar kitoniškai? Kine ir per televiziją matomi animaciniai filmai tikina, kad kalba apie formų ir technologijų įvairovę neturi prasmės. Visi šie filmai tokie panašūs, kad sunku patikėti, jog juos kūrė skirtingi režisieriai skirtingose studijose.

Andrew Stanton, Lee Unkrich. Finding Nemo (2003), studija — Pixar
David Bowers, Sam Fell. Flushed Away (2006), studijos — DreamWorks Animation, Aardman
Carlos Saldanha. Ice Age: The Meltdown (2006), studija — Blue Sky Studios

Šiuo atveju kalbame apie komercinę animaciją, kuriai labai svarbūs pardavimai ir populiarumas tarp žiūrovų. Čia negalimi drastiški eksperimentai, o technologiją lemia rinkos dėsniai. Trimatės kompiuterinės animacijos įrankiai leidžia studijoms dirbti greičiau ir našiau bei kurti efektingai atrodančius filmus, todėl net tokie pieštinės animacijos senbuviai kaip Walt Disney Animation Studios palaipsniui pereina prie kompiuterinio objektų modeliavimo.

Kitokią, eksperimentinę animaciją galima išvysti animacijos meno festivaliuose bei parodų salėse. Tai gali būti tiek pieštiniai, tiek kompiuterinės animacijos programomis sumodeliuoti filmai, tačiau jiems būdingi unikalūs išraiškos būdai. Būtent ši festivalinė, arba autorinė, animacija gelbėjo filmų kūrėjus, kai prodisnėjiškas stilius jau ėmė varginti, o Pixar dar nepradėjo savo pergalingo žygio. Prireikus naujų išraiškos formų, komercinės studijos-milžinės visada prisimena apie nepriklausomų menininkų kuriamos animacijos įvairovę.

Animacijos technologijos Marcos Magalhães 1987 m. filme „Animando“

Studentams meškiukai mėgino trumpai pristatyti tiek komercinėje, tiek autorinėje animacijoje naudojamas technologijas. Tai ne taip paprasta — animatoriai ne visada atskleidžia savo paslaptis. Štai lėlinės animacijos pradininko V. Starevičiaus visų gudrybių tyrinėtojai neįspėjo iki šiol. Be to, skirtingos technologijos derinamos tarpusavyje, nuolat tobulinamos, panaudojamos techninės naujovės. Tokioje sprendimų gausoje lengva pasimesti, ypač kai susiduriame su retomis technologijomis — kad ir adatiniu ekranu ar smėlio barstymu.

Šioje klaidumoje takelio ieškojau išskirdama dvi filmų grupes pagal jų techninius sprendimus: tūrinę ir plokščiąją animaciją. Pirmajai būdinga tai, kad animatorius kuria vaizdus, manipuliuodamas trimačiais objektais erdvėje. Na, o plokščiajai animacijai būdinga tai, kad animatorius vaizdus modeliuoja plokštumoje. Ir nesvarbu, kokią — erdvės ar plokštumos — iliuziją autorius nori sukurti.

Joseph Plateau, Simon von Stampfer. Fenakistoskopas (1831)

Animacijos ištakos — tai piešiniuose vaizduojamos judesio fazės, marionečių teatras, veidrodžių ir šešėlių pagalba kuriamos iliuzijos. Dabar animacija laikomas bet koks judesio atvaizdavimas, naudojant statinių vaizdų ar modelių padėčių sekas, rodomas pakankamai greitai. Tokia animacija atsirado anksčiau, nei tūrinių objektų fiksavimo kino juostoje būdas, todėl nenuostabu, kad pirmieji animaciniai kūriniai buvo sudaromi iš plokštumoje piešiamų vaizdų. Paprastai vakarų pasaulio animacijos istorija skaičiuojama nuo 1892 metų, kai pradėjo veikti prancūzo Emile Reynaud „Optinis teatras“, kuriame buvo galima išvysti gana ilgus spalvotus filmukus, rodomus praksinoskopu. O kino istorijos pradžia dažniausiai laikomi 1895 metai, kai broliai Lumière pristatė savo filmus plačiajai publikai.

Emile Reynaud. Autour d'une cabine (1895)

Ir visgi šiuolaikinės animacijos pradžia siejama su kino juostos panaudojimu ir filmavimo pakadriui (stop motion) principo atradimu. Pastarojo esmė — fiksuojant objektą atskiruose kadruose, jį po truputį keisti ar judinti taip, kad peržiūrint juostą atrodytų, jog objektas keičiasi ar juda pats. Šis principas įgalino menininkus sukurti pačias įvairiausias animavimo technologijas. Vieną seniausių tokių technologijų — tiesioginio keitimo animaciją — savo filmuose naudojo pirmuoju tikruoju animatoriumi tituluojamas James Stuart Blackton.

James Stuart Blackton. The Enchanted Drawing (1900), Humorous Phases of Funny Faces (1906)

Tiesioginio keitimo animacija panaši į mums gerai pažįstamą pieštinę animaciją, tik kiek paprastesnė. Jos esmė — keisti piešinį trinant ar pripaišant detales ir fiksuoti kiekvieną tokį pakeitimą atskirame kadre. Skirtumas nuo įprastos pieštinės animacijos tas, kad nekuriamas atskiras piešinys kiekvienam kadrui. Naudojant tiesioginio keitimo animaciją, sunkiau pavaizduoti sudėtingesnius judesius, tačiau gerai pavyksta įvairios transformacijos.

Dabar ši technologija tokiu pavidalu, kokiu atsirado 1900 metais, retai benaudojama. Tačiau tas pats piešinio keitimo principas liko smėlio ir tapybos ant stiklo animacijoje.