Animacijos technologijos. Rotoskopavimas (ekleras)

Kai mažo proto meškiukai peckioja Flash ar Synfig, tai su pieštine animacija visai ne kas būna: trūkt, brukt, keberiokšt. Piešiant animacinius filmus, labai sudėtinga tinkamai atvaizduoti veiksmą laike (timing) — kadras rodomas sekundės dalį, ir jį ruošiant reikia tiksliai jausti, kas nutinka per šį labai trumpą laiko tarpą. Prastas animatoriaus laiko jausmas — tai neįtikinami judesiai ir netikusi filmo dinamika. Tam, kad išspręstų šią problemą, animatoriai stebi natūralius žmonių ir gyvūnų judesius, patys vaidina, mėgindami pajausti, kaip atliekamas vienas ar kitas judesys.

J-E Nyström animuotas žirgas, padarytas sujungus Edweard Muybridge nuotraukas (1887)   Lennart Rikk rotoskopuotas Edweard Muybridge žirgas   User Waugsberg rotoskopuotas Edweard Muybridge žirgas
Edweard Muybridge žirgo nuotraukos (1887), animuotos J-E Nyström
Tas pats žirgas, rotoskopuotas Lennart Rikk ir User Waugsberg

1915 metais animatorius Max Fleischer sumanė panaudoti filmuotą medžiagą ir ją pakadriui perpiešti, taip sukurdamas ypatingai nuoseklius ir plastiškus veikėjų judesius. Paprasčiausias būdas tam: išspausdinti nufilmuotus kadrus ir juos po vieną perpiešti. Vietoje to Max Fleischer filmuotą medžiagą projektavo ant stiklo plokštės rotoskopu, todėl metodas ir pavadintas rotoskopavimu.

Bet yra ir kitas šios technologijos pavadinimas — ekleras (Éclair). Šį pavadinimą technologija įgijo Tarybų Sąjungoje, kurios animatoriai labai plačiai naudojo rotoskopavimą iki pat šešiasdešimtųjų. Mat perpiešiant filmuotą medžiagą galima išgauti ne tik plastišką judesį, bet ir kaip įmanoma realistiškesnį vaizdą. O Tarybų Sąjungoje iš meno buvo tikimasi atitikimo socialistinio realizmo principui. Teigiami valstiečių, darbininkų veikėjai negalėjo būti karikatūriški, deformuoti, nerangūs. Pats žodis „ekleras“ atėjo iš tuomet „Sojuzmultfilm“ studijoje naudojamų rotoskopavimo aparatų firmos-gamintojos pavadinimo.

Rotoskopavimo panaudojimas Aleksandro Petrovo filme Mano meilė
Rotoskopavimo panaudojimas Aleksandro Petrovo filme „Mano meilė“
paimta iš dokumentinio filmo „Besvoris gyvenimas“, rež. L. Chobotova

Ilgainiui Tarybų Sąjungoje buvo atsisakyta šios technologijos kaip imitacinės, neoriginalios, varžančios animatoriaus fantaziją, tačiau vargu ar, pavyzdžiui, Levo Atamanovo animaciniai filmai „Raudonoji gėlelė“, „Auksinė antilopė“ susilaukė tokio pasisekimo vien dėl puikios aktorių vaidybos. Iki šiol Rusijoje įtariai žiūrima į rotoskopavimą, bet yra autorių, kurie nebijo kritikos ir kuria savo filmus taip, kaip jiems atrodo geriausiai. Už geriausią trumpametražį animacinį filmą Oskaru apdovanotas režisierius Aleksandras Petrovas taip pat naudoja rotoskopavimą. Tiesa, tam dabar užtenka kompiuterių ir specialios programinės įrangos.

Vakarų šalyse rotoskopavimo niekada nebuvo gėdijamasi. Walt Disney studijoje ši technologija buvo plačiai naudojama. Įdomu, kad jei didžiosios studijos naudojo rotoskopavimą tam, kad pagerintų savo animacijos kokybę, tai mažo biudžeto projektuose rotoskopavimas buvo naudojamas, kad supaprastėtų animavimo procesas ir būtų sutaupyta darbo. Tradicinio rotoskopavimo meistras Ralph Bakshi kaip tik todėl ir ėmėsi šios technologijos.

Paplitus skaitmeninėms technologijoms, pastebėta, jog galima iš dalies automatizuoti rotoskopavimą ir išgauti įdomių vaizdo efektų. Skaitmeninį rotoskopavimą pilnametražiams filmams pirmą kartą pritaikęs Richard Linklater šiuo būdu kūrė savo psichodelinę, eksperimentinę animaciją.

Lev Atamanov. Auksinė antilopė (1954); Ralph Bakshi. Heavy Traffic (1973); Richard Linklater. A Scanner Darkly (2006)
Lev Atamanov. Auksinė antilopė (1954)
Ralph Bakshi. Heavy Traffic (1973)
Richard Linklater. A Scanner Darkly (2006)

Rotoskopavimas vargu ar gali būti laikomas visiškai savarankiška plokščiosios animacijos technologija, tačiau naudojamas kartu su kitomis technologijomis, gali būti labai naudingas. Jau minėtas rusų režisierius ir animatorius Aleksandras Petrovas, pavyzdžiui, rotoskopavimą derina su tapyba ant stiklo.