Animacijos technologijos. Tapyba ant stiklo
Ko tik nesugalvoja animacijos kūrėjai — meškiukų galvelės neišneša! Ir viskas tam, kad pasakojimas su jam suteikiamu pavidalu susidainuotų. Pieštinė animacija pradžių pradžioj mažai ką galėjo pasiūlyti, bet vystantis ar plintant naujai technikai, skleidėsi ir menininkų fantazija. Štai ir pražydo meškiukų laimei, štai ir išsiskleidė tapybos ant stiklo technologija.
Aleksandras Petrovas tapo ant stiklo,
nuotraukos iš O. Cotte straipsnio „The Old Man and the Sea: Secrets of Oscar Winning Animation“
bei iš Michailo Tumelios archyvo
Tapyba ant stiklo — viena iš sudėtingesnių animacijos technologijų, reikalaujanti greičio, ištvermės ir tikslumo. Tai lyg patobulinta tiesioginio keitimo technologija; jos esmė tokia: naudojant lėtai džiūstančius dažus (dažniausiai aliejinius ar guašą su priemaišomis), tapyti ant stiklo plokščių ir, užfiksavus pabaigtą kadrą, iš karto keisti piešinį. Aišku, kad pabaigus sceną, ką nors pataisyti joje praktiškai neįmanoma.
Boris Stepancev. Daina apie sakalą (1967)
Caroline Leaf. The Street (1976)
Sakoma, kad tokią technologiją pirmą kartą sumanė panaudoti kanadiečių menininkė Caroline Leaf 1969 metais. Tačiau dar 1967 metais su panašia technologija (tik naudodamas plėveles) eksperimentavo Borisas Stepancevas, mums labiau žinomas kaip animacinių filmų apie Karlsoną ir Mažylį kūrėjas. Visgi žymiausias šios technologijos meistras — Aleksandras Petrovas, derinantis tapyba ant stiklo su rotoskopavimu.
Aleksandras Petrovas. Senis ir jūra (1999)
Aleksandras Petrovas piešia aliejiniais dažais sumaišytais su technikine alyva. Toks mišinys ganėtinai ilgai nedžiūna. Gautą masę jis tepa pirštais ant stiklo, smulkias detales kartais nužymi teptuku. Rezultatą fiksuoja kamera ir ima ruošti naują kadrą. Tam jis trina ir tepa atskiras piešinio dalis, siekdamas iš atminties atkurti pasislinkusias detales bei atidengtus fono fragmentus. 20 minučių filmuką A. Petrovas daro maždaug 30 mėnesių, kadangi reikia sukurti labai daug piešinių, kurių formatas didesnis už tradiciškai naudojamą pieštinėje animacijoje.
Aleksandras Petrovas ruošia naują kadrą,
vaizdai iš Irinos Margolinos dokumentinio filmo „Animacijos pasaulis — pasaulio animacija: Aleksandras Petrovas“
Nors kai fonas nejuda, kadre tereikia perpaišyti judesio fazę, A. Petrovo filmuose daugybė kadrų, kuriuos reikia perpiešti visiškai. Tenka pavargti perteikiant jūros bangavimą, siūbavimą vėjyje. Už tai išgaunamas stulbinantis atgijusios tapybos įspūdis: dažai klojami plonais, permatomais sluoksniais, o stiklas dar ir apšviečiamas iš apačios, taip išryškėja potėpių faktūra. Įspūdingiausiai atrodo dinamiškos scenos: bėgimas, skrydis.
Kadrų seka iš Aleksandro Petrovo filmo „Senis ir jūra“ (1999),
paimta iš O. Cotte straipsnio „The Old Man and the Sea: Secrets of Oscar Winning Animation“