Konferencijų kvadratai ir kubai

Čia kai kurie teoretikai sako, kad nebeliko akademinių medijų studijų — tik megėjiškos, liaudies medijų teorijos. Ir todėl nėr čia ko profesionaliai užsiimti kultūros mokslų profanacija. Meškiukams, tiesa, galioja kitas kelio ženklas: jei profesionalų žvilgsnį keičia žurnalistų, aktyvistų, istų-istų gonzo-raštai, tai reikia viena akim žiūrėti į J. Baudrillard, kitą — į H. Rheingold, viena — į V. Flusser, kita — į B. Sterling, viena — į prof. T. Sodeiką, kita — į V. Michelkevičių. Svarbu nesužvairėti. Mat perskyra tarp profesionalų ir mėgėjų ne visada byloja pirmųjų naudai ir tautos gėrovei.

Universitetinės konferencijos pamuštos ne šermuonėliais, bet akademiniu formalumu, nesuinteresuotumu ką nors iš tiesų daryti. Šių metų balandžio 3-4 dienomis VGTU vykusi mokslinė konferencija „Vizualumas: tarpkultūrinės sąveikos“ parodė, koks atotrūkis tarp teorijos ir praktikos. Iš pustuzinio filosofų, menininkų, sociologų, nagrinėjusių savo pranešimuose vizualumo temą, didžioji dalis net nenaudojo jokių vaizdinių priemonių. Ir praktiškai niekas nepanaudojo išties įtikinamų vaizdinių priemonių, kurios būtų tapę centrine pranešimo dalimi. Dar daugiau — skambėję pranešimai buvo akivaizdžiai skirti publikavimui, o ne gyvam skaitymui. Mažo proto meškiukui ausį numynė nuolat kartojami tokie išsireiškimai, kaip „skliausteliuose“, „šią dalį aš palieku už skliaustelių“, „suskliaudžiu“, „kabutėse“. Betrūko tik perskaitytų pabraukimų ir paryškinimų. Walter J. Ong yra įvedęs antrinio oralumo sąvoką. Panašu, kad šios konferencijos kontekste klausytojai susidūrė ne šiaip su antriniu, bet kažkokiu hiperantriniu oralumu. Diskusijose nuskambėjusi mintis, kad gal kalba suprantama kaip bendrinis lygmuo, ir vaizdais neįmanoma pasakyti to, kas nepasakoma kalba, nors ir nebuvo ištarta rimtai, bet neblogai charakterizavo pačią pranešimų formą.

Kita vertus, aktyvistų konferencijos bei festivaliai stokoja kritiškumo ir pakimba ant retorinių kabliukų. Šiauliuose balandžio 24 dieną prasidėjęs medijų meno festivalis „Enter 7“ kaip tik demonstruoja praktinį santykį su medijomis. Teorinėje renginio dalyje tebuvo žalios žalios, ne iki galo suformuluotos mintys, atsitiktiniai įspūdžiai, radiniai. Iš šešių kalbėjusių, keturi pasitenkino tokiu paviršutiniškų idėjų punktyru, tuščias vietas užpildydami atsivertėlišku entuziazmu. Visi draugiškai bandė nutarti, kas tos medijos ir kas ta kultūra, V. Kinčinaitis pranešėjus dosniai vaišino aktyvistų titulais, V. Michelkevičius pripažino, kad medijų studijos — tai subkultūra. Ir išties, medijų studijos — kokias jas buvo galima išvysti „Enter 7“ — yra subkultūra, menkai kreipianti dėmesį į akademinį bruzdesį, nors tipiškas šio judėjimo dalyvis — 29 metų filosofijos ar menų doktorantas. Čia mėgstami gražūs gestai ir skambios teorijos, dėl kurių taip skeptiškai į medijų studijas žiūri įvairūs prof. bei doc. dr.

Beje, abi konferencijos buvo vertos sugaišto laiko. Ne tik kaip pasidairymas po medijų studijų lauką, ne tik, kaip bandymas surasti savo balsą ir intonacijas akademiniam medijų problematikos aptarimui — galų gale, visa tai mažo proto meškiukų širdies reikalai. Konferencijos buvo vertos dėmesio, nes viena mokė atsargumo, dairantis po teorijas, kita — drąsos, mąstant medijas. O iš atsargumo be drąsos — jokios naudos, viena gėda, miela mano tėvyne. Be to, kad ir ko aš čia prirašiau, kad ir kokios tendencijos vyravo konferencijose, bet buvo ir ko paklausyti. Tegu VGTU užkariavo referatai, bet buvo ir probleminių pranešimų. Tegu „Enter 7“ neišlipo iš publicistikos, bet buvo ir iššūkių.

Dabar beliko aplankyti grynuosius praktikus, kad regėjimo laukas aprėptų visas santykių su medijomis kryptis. Pažiūrėkime, kur šleivoja meškučiai:

• jei į universitetus, tai medijoms jiems — studijų objektas bei priemonė (bet ne rezultatas), ir menkai tikėtina, kad jie sąmoningai rinksis praktinės veiklos būdus,
• jei meškučiai nutipens į galerijas, tai medijos jiems taps jaukinimo objektu ir praktinės veiklos išraiška, bet vargu, ar jie sąmoningai rinksis, ką reflektuoti,
• jei meškučiai liks vietoje ir nesuks sau galvos dėl medijų, tai jie sąmoningai rinksis priemones, bet koks bus jų santykis su teorija ir galutiniu rezultatu kaip medija (artefaktu)?

Tas instrumentinis santykis su medijomis — kasdieninis, tiesą sakant, santykis — man dabar labai parūpo. Aišku, jį galima stebėti ir savo giraitėje, bet vaizdas liejasi. Tinklaraščių draustinyje rodyklės aiškesnės, bet nepatogu judinti autorių, nepatogu kabinėtis su formaliais klausimais. Dar nepatogiau, kad klausimas jau provokuoja tinklaraštininką įsiklausyti į medijas. O juk svarbus kaip tik nesąmoningas, betarpiškas medaus kopinėjimas. Rodos, vilčių teikia tinklaraštininkų konferencijos, bet jos taip aukštai rengiamos, kad tiek medaus statinaičių paaukoti už dalyvavimą meškiukai neišgali. Nebent kas juos pakviestų.

Išties nežinau, ar šis kolektyvinis kopinėjimas pasitarnautų teorinėms įžvalgoms ir pasiryžimui teoriją derinti su praktine raiška (o taip, o taip! Šis dar neblėsta). Gali būti, kad tinklaraštininkai vis dar yra per daug vieninga ir intelektuali grupė, kad mano stebėjimai būtų sėkmingi. Kita vertus, argi ne kvaila gilintis į naująsias medijas, taip ir nesuspažįstant arčiau su aktyviausiais jų praktikais?

Giliai susimąstę meškiukai tupi ant kelmelio ir laukia.