8 bitų meškiukai (1 dalis)
Šiandien prof. T. Sodeika vėl pagavo meškiukus už uodegos — teisingai aš maniau: negalima, negalima nieko jam sakyti, nes jis tūkstantį melejonų kartų gudresnis (ir tyko kvailų meškučių). Dar jis žino tūkstantį melejonų dalykų apie kompiuterius ir kosmonautiką. Kur buvo mano galva, kai rašiau pranešimą Kompiuterijos filosofijai?
Bėda ta, kad į kompiuterijos vystymąsi žiūrima, kaip į nuolat intensyvėjantį arba bent jau pagreitį išlaikantį procesą. Ir nelabai kas nori matyti, kad be šių procesų, yra tokių, kurie nukreipti į priešingą pusę ar sudaro kilpas, nepaaiškinamas pačio kompiuterijos mokslo jėgomis, tačiau galbūt aiškintinas kultūros mokslų ar formaliųjų medijų teorijų (M. McLuhan, W. Ong, etc.). Ko gero, reikalingos filosofinės įžvalgos, leidžiančios išsilaisvinti iš tokio apskritai XX a. mokslui būdingo progresyvistinio mąstymo. Arba, kaip tai vadina kad ir J. D. Bolter, „naujumo retorikos“. Anot jo, ši retorika atėjo kartu su pramonine revoliucija, romantizmu bei vėliau estafetę perėmusiu modernizmu, tačiau ar ne laikas jos atsisakyti?
(Prof. T. Sodeika šiandien buvo taiklesnis, ir įvardino tai „laiko rutina“, primindamas kosmonautikos istoriją. Juk Strelkos, Belkos ir Gagarinai diktavo tą patį pagreitį kosmoso užvaldymui. Ir kur dabar mūsų raketos? Stovi sau. Visai ne Mėnulio krateriuose. Kas verčia manyti, kad kompiuterijos progresas vieną dieną nesulėtės? Jis jau dabar lėtesnis.)
Mene „naujumo retorika“ buvo įsišaknijusi ypač giliai per absoliutaus meno kūrinio originalumo reikalavimą, bet šio požiūrio pradėta atsisakyti, perimant miksavimo ir koliažų technikas, įsigyvenant į skaitmeninio tikslaus reprodukavimo sistemas. Meno pasaulis apskritai labai jautrus medijų konfigūracijų pokyčiams — taip pat ir kompiuterijos vystymuisi. Todėl jo pavyzdžiu galima naudotis ir nagrinėjant kompiuterijos istorijos sugrįžimo fenomeną.
Išties grįžta ne istorija, o tam tikri artefaktai, kurie iš naujo įvertinami ir įgyja (kitą) kultūrinį svorį. Bet kartu šis žodis čia puikiai tinka, kadangi susiduriame su pasakojimais, jų seka ir santykiu su laiku. Pasenusios medijos dažnai yra ne tik būtajame laike, bet turi ir savo būsimąjį laiką praeityje — nerealizuotą būsimąjį laiką, žadinantį domesį. Senas kompiuteris savo vartotojui išsaugo laikmetį, susijusius lūkesčius. Nenorint atsisakyti jų, sena technika naudojama ir toliau paprastesniems uždaviniams atlikti, paverčiama tarnybine stotimi, filtru, ugniasiene ar maršrutizatoriumi. Be to, tai dar ir iššūkis — priversti seną techniką atlikti tas pačias užduotis, kurias atlieka nauja. Senų medijų naudojimas dažnai ir siejamas su tokiu smalsumu, sumišusiu su nostalgija. Tačiau nagrinėjant reiškinį medijų studijų kontekste, šį jausmą galima paaiškinti per santykio su laiku bei erdve kitimą.
Ganėtinai grubu būtų suvesti W. Benjamin auros teoriją į egzistavimo laike bei erdvėje schemą. Tačiau jei meno kūrinio auros pagrindą sudaro jo unikali būtis „čia ir dabar“, tai racijos tokiame schematizavime yra. Atsiribojus nuo konkretaus W. Benjamin nagrinėjamo atvejo — mechaninio reprodukavimo technologijos paplitimo — galima tarti, kad auros praradimas išgyvenamas tiesiog dėl medijos (meno kūrinio) egzistavimo laike ir erdvėje pasikeitimo. Procesas vyksta simultaniškai: keičiasi medija, keičiasi santykis su erdve ir laiku.
Čia įdomus L. Manovich pastebėjimas, kuriuo jis palygina W. Benjamin su P. Virilio. Anot L. Manovich, P. Virilio labai panašiai naudoja atstumo koncepciją, aiškindamas telekomunikacijų poveikį. Jis elektroninio informacijos perdavimo panaudojimą apibūdina kaip procesą, kurio metu „mažąją optiką“ (small optics) keičia „didžioji optika“ (big optics) — šviesos greičiu pralekiančio laiko optika. T. y. kultūrinius ir politinius pasikeitimus sieja su tuo pačiu medijų egzistavimo laike ir erdvėje pasikeitimu.
Tuo pačiu L. Manovich atkreipia dėmesį, kad vienodas schemas abu autoriai taiko skirtingų medijų atėjimui įvertinti. Jei W. Benjamin pagrindinę grėsmę įžvelgia fotografijos ir kino medijose, tai P. Virilio — telekomunikacijose, laikydamas, kad kinas bei fotografija, lygiai kaip ir dailė, priklauso „mažosios optikos“ sričiai, atitinkančiai žmogaus prigimtį. Kitaip tariant, P. Virilio priklauso kitai kartai, kuriai fotografijos ar kino medijos jau nebėra naujos, jau asimiliuotos, o laiko ir erdvės pasikeitimas jau išgyventas. Pasiskolinus W. Benjamin „auros“ terminą, galima sakyti, kad P. Virilio gyvena ne pasaulyje, kuriame nebeliko auros, bet pasaulyje, kuriame aura yra kitaip. Pratęsus šią spekuliaciją, P. Virilio auros praradimą išgyveno kartu su „didžiosios optikos“ atėjimu. Lygiai taip pat naują intensyvumo, struktūros ar galios lygį atnešančių naujų medijų atėjimas gali būti suvokiamas kaip procesas, kurio metu prarandama aura, buvusi senesnėse medijose. Tačiau kartu ta senųjų medijų vaiduokliška, jau buvusi aura pirmą kartą tampa pastebima ir pirmą kartą patraukia.
Kompiuterijos pasaulyje iki šiol pasikeitimai vyko sparčiai. Galima sakyti, kad su kompiuteriais augusios kartos nuolat gyveno besitraukiančiame laike bei erdvėje, nuolat irstančios auros apsupti. Galima suprasti, jei kažkas užsimano sustoti ar net šiek tiek grįžti atgal. Downgrade — tai toks mėginimas sustabdyti šį auros irimą. Kai Alex Levine įkūrė svetainę „OldVersion“, kurioje saugomos senos, jau nebeplatinamos programų versijos, jam buvo 16 metų, todėl vargu, ar jo poelgį galima pavadinti nostalgišku. Jau greičiau praktišku. Labai praktišku mėginimu užkonservuoti momentą, kuris svetainei išpopuliarėjus, virto dar ir mėginimu išsaugoti programas kaip kultūrinius artefaktus.
Visgi paties auros praradimo proceso nereikėtų vertinti vien neigiamai. Jis gali būti įsivaizduojamas kaip įtrūkimų atsiradimas glotniame hermetiško, paruošto naudojimui medijų paketo paviršiuje. Šis akivaizdus netobulumas tampa tarsi kvietimu interakcijai — tokiu, kokiu literatūroje gali tapti sulaužyta eilutė ar muzikoje džiazinis nukrypimas nuo standarto. Moralinis kompiuterinių technologijų (programinių ar techninių) pasenimas lygiai taip pat tampa įtrūkimu, už kurio galima užsikabinti ir imtis technologijų perkeitimo. Tokį santykį iliustruoja kad ir 8 bitų scenos veikėjo P. Treantafeles žodžiai: „[…] kai kurie žmonės yra tiesiog pavargę nuo nepriekaištingų dalykų. […] Jie nori kitokios estetikos, jie nori kažko grubesnio“. Bet pasenusios medijos nėra grubesnės savaime — šią faktūrą joms suteikia pats senėjimo procesas, t. y. tai, kad jos išstumiamos naujų medijų.