Grubios fotopraktikos
Šiomis dienomis daug kalbų apie visokias fotopraktikas — tarsi man norėtųsi išeiti iš jaukios fototeorijų zonos. Dar daugiau: šias fotopraktikas siūloma matuotis, lyg tai būtų koks jaukus milo kostiumas. Tuo tarpu du menai, kurie manęs niekada netraukė (nebent toj gilioj vaikystėj, kai jie atsivėrė kaip netikėta techninė keistenybė), yra būtent fotografija bei kinas.
Su laiku aš truputį prijukau, bet vis tik man artimesnis Barthes žvilgsnis, nei aktyvus Sontag fotografijos kūno pjaustinėjimas. Juolab man nepritinka mąstyti apie tai, kaip į miestą leistis vedamai kameros. Aš juk nenoriu jai perduoti nė trupinėlio iniciatyvos!
Vilnius, Druskininkai
Vienintelis fotografavimo įtaisas, kuriam aš jaučiau prielankumą, turėjo apgailėtiną VGA akį ir mokėjo dirbti 640x480 vaizdus. O taip, mano pirmasis fotografuojantis telefonas! Jokių nuostatų, jokio fokusavimo — juo techniškai nebuvo įmanoma išgauti kokybiško atvaizdo. Ir štai, kai aš pamačiau vargšelio charakteristikas, iš karto pajutau palengvėjimą: techniškai neįgalus aparatas negali įpareigoti fotografuojančios akies bei rankos kurti „meniškas“, „išraiškingas“, „reikšmingas“ etc. nuotraukas. Nebuvo prasmės liūdėti dėl netobulos kompozicijos — jokia kompozicija neišgelbės žvairo objektyvo. Aš turėjau pasiteisinimą dėl visiško nesugebėjimo fotografuoti.
Kaunas, Kijevas, Vilnius
Pirmą kartą po septynioliktojo gimtadienio aš išties panorau suręsti kelias fotografijas. O kad netobulo kadro euforija nedingtų, nuo objektyvo net nenuplėšiau ryškiai žydros apsauginės plėvelės. Ši nuostabi plėvelė mane palaikė fotografinių atvaizdų paviršiuje — ji buvo mano indulgencija kreivų rankų nuodėmei.
Telefoninė kamera taip pat gelbėjo nuo nejaukumo. Aš nemokėjau slėptis už fotoaparato ir fotografo pozą suvokiau kaip nepadorią — tarsi žvilgsnis per vaizdo ieškiklį prilygtų tokiam nedideliam ekshibicionizmo aktui gražią liepos mėnesio popietę. Fotografavimas buvo intymus veiksmas, ir todėl paliesti fotoaparatą aš galėjau tik per šeimos šventes (gal miela, bet kaip vienoda!).
Druskininkai, Vilnius, Kaunas
Telefonas leido pasprukti. Išjungi užrakto garsą ir gali slėptis už tariamų SMS žinučių, taikydamasi į pasaulį. Iškrypėlio pozą pakeitė šnipo poza — daug mielesnė mano detektyvų iškankintai širdžiai. Didžiausias palengvėjimas buvo tas, kad nebereikėjo užmegzti jokio kontakto su į kadrą patenkančiais žmonėmis. Dieve mano, aš galėjau būti maža pikta savo techninio pasaulio hikomori, ir niekieno žvilgsnis manęs nejudino!
Tarp Vilniaus ir Turmanto
Fotografuojantis telefonas tapo puikia sąsaja anksčiau slėgusiems užsibūvimams viešose vietose. Aš nepabėgdavau iš jų į SMS žinutes ar žaidimus, bet kartu išlaikydavau saugų atstumą. Visų pirma vizualinį atstumą, vėliau — ir audialinį. Diktofonas tapo mano antruoju žaisliuku.
Kaunas, Vilnius
Žaidimai baigėsi per patį paukščių gripo įkarštį, kai vedama kilnaus pilietinės pareigos jausmo, pranešiau VMVT apie aptiktą ančių kapinyną. Drebančiom rankom slėpiau telefoną į kišenę — deja, kišenė buvo kažkur kitur. Ant sniego liko gulėti mano vienišas telefonas, mano kreivos nuotraukos, mano pypsėjimai bei šnarėjimai. Naujo telefono kamera mokėjo per daug, kad dar džiugintų.