Medijų studijas pradedant
Po dienos gausiu meškiukų mokslo magistro diplomą. Tai, matyt, atėjo metas ašaringiems prisiminimams apie džiugias studijų dieneles. Štai menu, kaip gūdžiais 2008 metais pasiryžau visgi imtis medijų filosofijos. Tą ryžtą įtvirtinau parašydamą šiokį tokį straipsnelį ar esė „Naujajai Romuvai“. Manau, kad dabar jau galiu ramia sąžine šį tekstuką čia paskelbti. Taigi:
Medijų studijas pradedant
(skelbta: Naujoji Romuva — 2008, Nr. 3 (564))
Kauno technologijos universitete dar tik įsibėgėja medijų filosofijos studijos, V. Michelkevičiaus „Balsas“* niekaip nesurenka ženklaus RSS prenumeratorių srauto, ir nežinia, kas vyksta už devynių jūrų Šiaulių universitete. O ten kažkas vyksta! Štai taip Lietuvoje prigyja seni nauji tarpdisciplininiai mokslai, ir man, kukliai magistrantei, rūpi, kaip pačiupti skanesnį kąsnelį iš technologijų bei meno ekstatinio maišymosi vargšėje girtoje globalaus kaimo sąmonėje. Pirmasis priartėjimas — susidūrimas su sąvokomis — kvaišina spalvomis ir veržlumu, bet kartu apgaulingai vaikiškas: kaip mokymasis dėlioti raides į žodžius, skaičiuoti, piešti…
Taškas, taškas ir kablelis –
Besišypsantis veidelis.
Kojos, rankos, agurkiukas –
Atsirado žmogeliukas.
Iš vaikiškos dainelės
Dabar aš gyvenu sąvokų apsuptyje, ir jos siaurina ratą. Daugelį žodžių pasirenku apgraibomis, greičiau nuspėdama jų reikšmes, nei jas atpažindama. Todėl žodžiai valdo mane, o aš negaliu suvaldyti tikrovės. Net nežinau, kokia sąvoka geriausiai apibūdina mano padėtį šiame poziciniame kare. M. McLuhan konstruktas „media“? O gal karstelėjęs junginys „informacinė visuomenė“? Madingas „skaitmeninis nomadas“? Ar koks vedinys iš „kultūra“: audiovizualinė kultūra, multimedia kultūra, tinklaveikos kultūra?
Aišku, aš sau patyliukais sukčiauju — pasičiupau prof. dr. T. Sodeikos pamėtėtą meškiukų medijų idėją, ir visas rimtas sąvokas pakeičiau keliais iš pirmykščio informacinio buljono išžvejotais infofantomais: meškiukai, medus, medis, bičiuliai bitininkai… Žodžiu, tokia Alisa žemėlapių karalystėje. Tačiau ir šiame jaukiame nesuaugančių suaugusiųjų pasaulyje būna žemės drebėjimų ir stichinių nelaimių. Smulkių stichinių nelaimių — čia, Lietuvoje, dar nėra kam kelti didesnių bangų. Ir vis tik po kiekvieno straipsnio, knygos ar kito nesusipratimo pro baltojo triušio urvą plūstelėja išaiškinimo reikalaujančios žodžių virtinės ir norinčios įvardinimo sąvokos.
M. McLuhan medijos įkyri mažiausiai — joms tinka bet koks paaiškinimas. Medijos tokios visaapimančios, kad lengvai nugali, tiesiog sutapdamos su manimi: pratęsdamos mano rankeles, kojeles, išraizgydamos nervinius raštus po visą globalų kaimą. Su M. McLuhan medijomis aš nesigrumiu: jos su žmogumi visada ir visur, tegu ir įvardintos vos prieš kelis dešimtmečius. Pačios savaime jos nenusako to, kuo aš tampu. Nusako jų atsinaujinimas. Tuo mane tikina ne tik M. McLuhan, bet ir baugios istorijos apie mechaninį laikrodį bei telegrafą, apie kiną bei rašmenis. Ypatingai griežti filosofai randa kelis esminius posūkio taškus, kurie pakeitė visą žmonijos gyvenimą. V. Flusser, pavyzdžiui, tarė, kad tai rašto sukūrimas ir techninių vaizdų atsiradimas*.
Ir visgi jokia medijų skaičiuotė galutinai neatskleidžia žmogaus esmės, neįrodo, jog šitaip perskaitomas medijų poveikis kultūrai nėra apverstas aukštyn kojomis. Galų gale technologijų ir kultūros santykį net medijų ekologai taip suvelia*, kad imu abejoti kiekviena medijų teorija ir kiekvienu teoretiku. Galbūt V. Flusser teisus, ir mes tiesiog kuriame teorijas, naudodami ne tas medijas*? Čia tokia gudri kryžkelė, kurioje reikia nuspręsti, ar arklio netekti, ar galvos… Ar tiesiog įsileisti sąvokas su išlygomis — tokia apimtimi, kokia jos įtikina.
Poetiškas M. McLuhan įtikina. Juk medijos — tai ne tik terpė, kurioje esu, ne tik mano santykis su šia terpe, bet ir tas būtinas santykiui centras, aplink kurį vyniojasi mano patirtys, įgydamos fiksuojamus pavidalus. Kintant medijoms, pasikeičia ir fiksavimo būdas, ir turinys. Jei aiškumo dėlei įsileisčiau kultūros sąvoką ta praktiška apimtimi, kuria ją naudoja kad ir M. Castells — kaip visuomenės įsitikinimų ir kodų, kuriais šie perduodami, sistemą — galėčiau visus šiuos išvedžiojimus jau ramia sąžine pakeisti vienu sakiniu: naujos medijos keičia kultūrą.
…taškas, taškas ir kablelis…
Bėda ta, kad vienos sąvokos atsiveda kitas. Visų pirma neaišku, kas yra tos naujosios medijos. Ypač šiandien. Mėginant įžvelgti jų turinį, akyse sutavaruoja, ir pasirodo, kad naujosios medijos — tai tuščias kiautas. Bereikšmė sąvoka, kurios, kad ir ginčydamas, L. Manovich* neskuba apleisti. Vietoj naujųjų medijų kiekvienu konkrečiu atveju derėtų kalbėti apie skaitmenines arba informacines technologijas, interaktyvumą, tačiau kas tada išdrįstų apmąstyti kultūrą teoriniame lygmenyje? Kartais lengviau išmokti dvikalbystės. Juolab kad jos prireikia ir įvardinant kultūrą. Ypač dabar, taip. Atsispirdami nuo kultūros kodų sistemą transformuojančių medijų, garbūs autoriai šiandienos kultūrą vadina multimedijine ar audiovizualine. Susirūpinę visuomenės patirtimis — kalba apie informacinės ar tinklaveikos visuomenės kuriamą kultūrą. Jei yra vienas būdas įspėti, su kuo esu akistatoje, aš jo nežinau.
Žinau tik, kad vienoje iš nedaugelio lietuviškų knygų šia tema V. Kinčinaitis tarė, jog šiandienos kultūra užgimsta iš kultūros ir technologijų, o menas — iš mokslo ir meno susilietimo* — štai tokios tautologijos, neišlaikančios pačios sąvokos „kultūra“ krūvio ir preziumuojančios nesuprantamą paralelinę mokslo egzistenciją. Man rodėsi, mokslas, menas, technologijos egzistuoja toje pačioje kultūros plotmėje, persidengdamos ir sudarydamos ryšius, tačiau niekada galutinai neišsiskirdamos. Iš glaudaus medijų ir kultūros ryšio galiu tik tarti, kad kaip mokslas būtinas medijų atsinaujinimui, kaip menas — jų įsisąmoninimui, taip be mokslo ir meno neįmanomas kultūros pasikeitimas. Kažkuriame taške, kur visos šios esybės persidengia, yra ir šiandienos kultūros užuomazgos.
…besišypsantis veidelis…
Tame taške slypi ir begalybė naujosios kultūros vardų. Nesistengiu jų įminti — iš sakmių išmokau, kad spėti vardus pavojinga. Kažin, ar ant nelaimėlio skaitytojo galvos nusileistų ežeras, bet štai sunaikinti papildomas prasmes galima lengvai. O juk ganėtinai nepopuliarus multimedijinės kultūros terminas padėtį aprašo daug tiksliau už europietišką pavadinimą „audiovizualinė kultūra“. Ir kartu daug labiau klaidina. Multimedijinė kultūra — tai kultūra, į kurią paskui vaizdą ir garsą atėjo ir interaktyvumo elementai. Formaliai — šis terminas idealus apibūdinant integruotos komunikacijos transformuotą kultūrą. Bet iš tiesų jis toks retro futuristinis, nuėjęs į praeitį it koks Gernsback kontinuumas*. Šiandien multimedija tvirtai asocijuojama su garsu ir vaizdu. Linksmiausia, kad taip suprantama multimedijos sąvoka dubliuoja audiovizualiką, bet pastaroji, nors ir siauresnė, skamba gerokai šiuolaikiškiau. Mat mažiau trinta.
Kai tokią painiavą sukelia sinonimiškai vartojamos sąvokos, ką jau kalbėti apie akcentuojančias skirtingus kultūros aspektus. Tuščias klausimas, ar įmanoma audiovizualinė kultūra be informacinės visuomenės. Tačiau neišdrįsčiau teigti, kad audiovizualinės ir informacinės visuomenės kultūrų sąvokos tapačios. Aiškindamas audiovizualinę kultūrą per jos reiškimosi kryptis, D.N. Rodowick* nepamiršta ir ekonominių bei sociologinių aspektų, bet informacinės visuomenės apologetai šiems aspektams skiria daug daugiau dėmesio ir kitaip sudėlioja akcentus. Formų integravimas, vientisos simbolinės aplinkos kūrimas pastariesiems nėra esminė charakteristika, o tik vienas iš veiksnių. Tokiu būdu, tenka stebėti visų sąvokų karnavalą, mėginant rasti savo vietą bendrame persidengiančių esybių taške.
…kojos, rankos, agurkiukas…
Tai ne taip paprasta: naujų medijų atsiradimas ne tik įgalina, bet ir apriboja. Ne be reikalo M. McLuhan žodį „amputacija“ naudoja taip pat dažnai, kaip ir žodį „pratęsimas“. Net menininkui medijų įsisavinimas — tai žingsnis pirmyn, bet kartu — neišvengiamas žingsnis. Jei naujos medijos paliekamos nuošaly, tai irgi poelgis, kuris vertinamas žinančių apie šių egzistavimą ir sąmoningą nepasirinkimą. O juk menas, anot M. McLuhan, pašauktas sutaikyti mus ir medijas*. Ir štai — jame pačiame neišvengiamas konfliktas, verčiantis perkainoti vertybes. Išties, menas gali sutaikyti mane ir naujų medijų perdarytą tikrovę. Tik tai bus ne vien nauja tikrovė, bet ir nauja aš. Semiotinė sumaištis ir komunikacijos pasikeitimas neišvengiamai verčia pasirinkti kitas strategijas ir formuoja naują tapatumą.
…atsirado žmogeliukas…
Pašnibždėti apie tikrovės bei tapatumo paslaptis sąvokos irgi galėtų. Juk ir nuo jų priklauso, ar atsivers atviras, laisvas slydimas tinklu, ar visas Frankfurto mokyklos liūdesys. Bet tai jau kitas mūšis ir kita dainelė — nebūtinai iš S. Žižek repertuaro. Gal iš G. Debord. O gal iš J. Baudillard. Kaip ten bebūtų, studijų pradžiai šie klausimai per gudrūs. Studijų pradžiai užtenka suprasti, kaip susiglaudžia sąvokų gretos, kai mėginu svarstyti, kur ir kaip esu, kas tai nulemia, kas gali keistis. Užtenka susipažinti su medijomis ir pritarti susitarimui dėl audiovizualinės kultūros, nepamirštant išlygų ir papildomų punkčiukų po žvaigždutėmis. Ir toliau studijuoti, nes…
Kauno technologijos universitete jau įsibėgėja medijų filosofijos studijos, V. Michelkevičiaus „Balsas“ sukaupė gausybę įdomių straipsnių, o už devynių jūrų, Šiaulių universitete, leidžiamos knygos ir rengiamos konferencijos.
- http://www.balsas.cc ↑
- Vilém Flusser. Towards a Philosophy of Photography. — Reaktion Books, London, 2000, p. 7. ↑
- Neil Postman. The Humanism of Media Ecology // Proceedings of the Media Ecology Association, 2000, Nr. 1, p. 10. ↑
- Vilém Flusser. On the Crisis of Our Models // Vilém Flusser. Writings. — University of Minnesota Press, Minneapolis, 2002, p. 75-84. ↑
- Lev Manovich. What is New Media? // Lev Manovich. The Language of New Media. — The MIT Press, 2001, p. 18-61. ↑
- Virginijus Kinčinaitis. Audiovizualinės kultūros kon/tekstai. — Saulės delta, Šiauliai, 2007, p. 7. ↑
- Pagal W. Gibsono to paties pavadinimo apsakymą. Žr. William Gibson. The Gernsback Continuum // Burning Chrome, 1986. ↑
- D.N. Rodowick. Audiovisual Culture and Interdisciplinary Knowledge // New Literary History, 1995, Nr. 26, p. 11-121. ↑
- Marshall McLuhan. Iššūkis ir griūtis // Marshall McLuhan. Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai. — Baltos lankos, Vilnius, 2003, p. 77-86. ↑