Kas nutiko meškiukams neperskaitytų knygų šalyje

Vienas kitas gerasis žmogus vis pasidomi, kas nutiko šleiviems-kreiviems medijų meškiukams. Būta, kuo rūpintis… Kas gi jiems gali nutikti, gerieji žmonės? Normalūs meškiukai užauga ir tampa moksliniais bendradarbiais. O tie meškiukai, kurių galvelėse pliušas bei pjuvenos, taip ir vagantuoja iš auditorijos į auditoriją, negalėdami atsikratyti prie kairės užpakalinės letenos prilipusios kidult'ų ir vaikų-su-madingais-kaklaraiščiais kultūros.

Nors, aišku, bedieviškai aš čia flirtuoju, kalbėdama apie nesibaigiantį universitetinį gyvenimą, storų knygų skaitymą bei magistro darbo rašymą. Išties, meškiukai buvo užmigę ilgu žiemvasarudenio miegu. Ir tatai juos, deja, kartkartėmis ištinka taip pat neišvengiamai, kaip patriotinis auklėjimas antroje klasėje. Dar pasisekė, kad šiaip (bet) ne taip savąjį magistro rašinėlį spėjau pakeverzoti, kovodama su neklusniais nagučiais ir noru pasislėpti po antklode savaitei ir penkiems metams.

Bet štai, meiliai nušvitus rudenio saulei, kai doktorantūrų pagundos nutolo-tolo po Antigravitacinės Vorutos išmetimo vamzdžiais, meškiukai pabudo, atgavo mokymosi džiaugsmą bei ambicijas-be-atsakomybės ir puolė klausytis, kurioje pusėje bitės dūzgia. O bitės per vasarą pridūzgė Natalijos Arlauskaitės „Trumpą feministinės kino teorijos žinyną“, iškėlusį daug-daug-daug saldžių klausimų.

Taigi, ką dabar daro meškučiai? Ak, pavaizduokime tai schematiškai, įmaišydami lašą vizualinės kultūros ir penkiasdešimt lašų postmodernizmo:

Meškučiai žaliuoja. Nes nori atsakyti į pačius saldžiausius klausimus ir prilimpa. Juk iš pirmo žvilgsnio į šitą medį dar nieks nesikasė, bet kažkokie įtartini takai jau praminti. Todėl žaliuoja ausys iš pavydo Paul Wells, Thomas Lamarre, Jayne Pilling ir daugeliui daugeliui kitų. Paakiai žaliuoja ir nugara kumpsta nuo nesibaigiančio skaitymo visų šių garbių bičiulių parašytų (ar tik ne per storų?) knygų. O nosis žaliuoja iš gobšumo, nes nusiskynus po kelis lapelius iš Google Books, labai norisi dar ir išvadas pamatyti, bet paskutinių santaupų gaila iki ašarų. Meškučiai nori lizdus sukti ir bibliotekos, o ne aukso vertės knygų į privačią nuosavybę. Tuo tarpu paskutinėm dienom knygų radau tokių, kad mmm… ir ammmm…, ir visi krentam iš simbolinio registro tiesiai į nebylų realųjį.

Norisi Thomas Lamarre „The anime machine — a media theory of animation“. Nes masina animacijos kaip alternatyvių koherencijų mašinos dūmelis. O Thomas Lamarre kaip tik ir griebiasi animacijos mašinos sąvokos, priešindamas ją kino aparato sąvokai. Žiū, kaip nustebau, kad ne aš viena į tą pusę šleivoju. Susitempiau į urvelį ką radus, bet štai kompiuterizuotos belytės japonų mergaitės ir nebetilpo…

Ne vienas Thomas Lamarre ginkluojasi medijų teorijomis pažindamas animaciją (ar animacija pažindamas medijų teorijas). Esther Leslie savo knygoje „Hollywood flatlands — animation, critical theory and the avant-garde“ apie animacinius filmus kalba per Benjamin, Adorno, Kracauer — tų žmogučių, kuriuos retrospektyviai įtraukiam į medijų tyrinėtojų glaudžias gretas — teorijas.

Dar giliau neria David MacFadyen, ieškodamas sąsajų tarp animacijos vaidmens Tarybų Sąjungoje ir fenomenologijos vaidmens vakarų pasaulyje. Čia skamba jau kiti vardai: Husserl, Heidegger, Sartre, Merleau-Ponty. Prisipažinsiu, medijų meškiukai plojo katučių, atradę, kad kalba gi, kalba kažkas apie animacijos filosofiją! O juk kaip skeptiškai raukėsi jaunieji VDU filosofijos magistrai. Tiesa, MacFayden savo knygą „Yellow crocodiles and blue oranges“ pradeda nuo tokių neskanių faktinių paklydimų ir ginčytinų apibendrinimų iš animacijos istorijos, kad labai norėtųs, jog kokia protinga galva tartų, ar nėr tokių pat paklydimų ir filosofinėje dalyje. Kaip bebūtų, meškučiai iš šios knygos išmoko visokių linksmų anekdotų. Štai vienas jų: „tarybinė kultūra, jei ji kaip animacija suskliaudžiama iki spalvingo nedidelio epoche arba esminio 'social-izmo' branduolio, yra dviejų juslių jausmingų kūnų kontaktas ir tarpusavio atpažinimas“.

Paul Wells knygoje „Understanding animation“ grąžina prie vyriško ir moteriško subjektų problematizavimo animacijoje. Jis yra vienas iš tų retų bičiulių, kurie tiki moteriškosios animacinių filmų estetikos galimybe. Tiesa, tai kas jį domina, yra ne tiek pačios medijos, kiek reprezentacijos, bet į pakeleivius šis mielas žmogus tikrai tinka.

O patikrinti moteriškosios estetikos prielaidas galėtų padėti Jayne Pilling sudaryta knyga „Women and animation“, jei tik šį rožinį tomelį būtų galima rasti kur nors Šimtamylės girios pakraščiuos. Bet ko nėr, tai nėr visai ir iki galo.

Gal nors Jurijaus Lotmano „Apie meną“ kur susimedžiosiu. Ne todėl, kad jo siūlomas tyrimo metodas būtų ten kažin koks aktualus ar meškučių alcheminiams eksperimantams naudingas, bet todėl, kad šiaip įdomu. Ir dar man Lotmano ūsai patinka.

Ir štai, žaliuodama prie visų tų naujai atsivėrusių galimybių, svarstau, kad a) iš meškiukų teks eiti į knygų žiurkes, b) pradinės mano mokslinio tyrimo ambicijos, matyt, buvo gailios, naivios ir susivėlę kaip maži alkani šuniukai. Bet aš jas pagydysiu, ir не брошу, потому что он хороший… O buvo šios ambicijos maždaug tokios:

Santrauka

Tyrime planuojama pasinaudoti kino (animacijos) filosofijos galimybėmis tam, kad animacija būtų aptarta kaip alternatyvios kino kalbos atvejis. Ši alternatyva būtų tiriama naudojantis medijų, kūno ir lyties sąvokomis kaip savotiška tyrimo paradigma. Tyrime būtų mėginama išsiaiškinti, kaip žvilgsnio subjektą ir objektą veikia dėl animacijos ir kino medijų skirtumų pasireiškiantys pasakojimų skirtumai. Būtų mėginama įvertinti, kuo skiriasi animacijos ir kino žiūrovas. Bei kaip vaizduojami vyriški ir moteriški kūnai animacijoje ir kine.

Tyrime susipintų dvi strategijos. Būtų analizuojami filosofiniai ir (filosofiniai) feministiniai tekstai, ypatingą dėmesį skiriant kūną kaip tekstą ar diskurso funkciją nagrinėjančioms teorijoms bei žvilgsnio problematiką liečiantiems darbams. Kartu būtų nuolat kreipiamasi į konkrečius animacinius filmus, mėginama nustatyti, kaip dekonstruojamas klasikinis kino pasakojimas animacinių filmų kalboje.

Įvadas

Tyrimo sritis: kino (animacijos) filosofija iš medijų ir lyčių studijų perspektyvos

1. Filosofija ir kinas. Norint suprasti kiną, tenka kreipti žvilgsnį už kino ribų — į tas kategorijas, ant kurių jis pastatytas, ir kurios kyla iš jo. Reiškia, tenka patalpinti kiną į platesnį, filosofinį, kontekstą, kai, anot G. Deleuze, klausimas „kas yra kinas?“ tampa klausimu „kas yra filosofija?“ (1) Iš kitos pusės, gali pasirodyti, kad atsakant į kino keliamus klausimus, randami atsakymai į platesnius filosofinius klausimus. Tokiu būdu net ir abejojant kino filosofijos galimybe, galima produktyviai pasinaudoti šia pozicija.
2. Filosofija ir animacija. Animacijos kalba gerokai skiriasi nuo kino kalbos, todėl ji analizuotina kaip savarankiška medija. Tačiau jos filosofijos galimybė išvedama iš analogijos su kino filosofija, įvertinus, kad šiuolaikinės specialiųjų efektų ir kompozicinio montažo galimybės šiuolaikinį reginio kiną verčia animacijos porūšiu (2).
3. Filosofija ir medijos. Norint kalbėti apie animacijos filosofiją plačiau, nei apie animacijos meno filosofiją, pravartu pasinaudoti medijų sąvoka ta apimtimi, kokia ją įvedė vokiškoji Medienwissenschaft tradicija: medijų kaip tyrimo paradigmos. Tokia tyrimo paradigma leistų nesilaikyti vieno kalbėjimo apie kiną/animaciją topos (3), bet produktyviai derinti kelis jų.
4. Filosofija ir lyties problema. Animacijos kalbą lyginant su kino kalba, kyla nemažai klausimų apie šių dviejų medijų žvilgsnio subjektų skirtumus ir apie moteriškąjį subjektyvumą apskritai. Pastarasis nuo pat antikos laikų rūpėjo filosofams. Ir nors moteriškojo subjektyvumo klausimai XX a. buvo daugiau sprendžiami lyčių bei feministinėse studijose, išvados neretai rėmėsi poststruktūralistų išvystytomis kūno bei geismo koncepcijomis (4), leidžiančiomis kalbėti apie feministinę filosofiją. Tokiu būdu galimà ir feministinė animacijos filosofija, nors tiksliau būtų kalbėti apie animacijos filosofiją, naudojančia lyties sąvoką kaip tyrimo paradigmą.

Tyrimo tema: kūno ir lyties konstravimas animaciniuose filmuose

Skirtingai nei kinas, animacija niekada neslėpė savo dirbtinumo ir nepretendavo į tikroviškumo efektą. Todėl labai paprasta apie animaciją kalbėti kaip apie socialinę technologiją. Arba vertinant ją kaip mediją, akcentuoti jos generatyvinį potencialą. O kadangi nuo M. Foucault laikų imta plačiai kalbėti apie kūną kaip apie socialinį darinį, apie socialiai konstruojamą lytį, ar netgi kūną ir lytį kaip diskurso funkcijas, tai kyla klausimas, ar šiame procese animacija taip pat dalyvauja? Ir kokiu būdu bei mastu ji gali dalyvauti šiame procese? Atsakymai į šiuos klausimus būtų juo įdomesnį, jei atmetus kūno/sielos dualizmą, apie žmogų (vaizduojamą ir stebintį) būtų kalbama kaip apie patiriantį ir veikiantį kūną, kaip apie visumą (5).

Tyrimo kontekstas

Nurodyta tema — kūno ir lyties konstravimas animaciniuose filmuose — rodos, turėtų būti jau atskleista: jei ne iš filosofijos, tai bent iš šiuo metu labai populiarių lyčių studijų pozicijos. Tačiau jei kūniškumo tema XX a. nuskambėjo labai garsiai (o tam pasitarnavo ir fenomenologijos pakilimas, ir feministinių judėjimų intensyvumas), tai šios temos sąsajos su animacija liko beveik nepastebėtos. O juk feministinėse kino teorijose keliamos alternatyvios kino kalbos sintaksės, kaip išlaisvintos nuo vyriško žvilgsnio moters pozicijos kine sąlygos, idėjos jau iš dalies įgyvendintos animaciniuose filmuose. Telieka išsiaiškinti, ar tokia, ekscesais paremta, animacinių filmų kalba išties įsiterpia į minėtą konstravimo procesą ir sukuria alternatyvų žiūros subjektą bei objektą.

Tokių tyrimų trūkumas paaiškinamas apskritai menku dėmesiu animacijai. Mat ilgą laiką animacijos tyrinėjimai egzistavo tik kaip atsitiktiniai įrašai kino istorijos paraštėse. Galima paminėti vos kelias knygas, skirtas rimtesnėms animacijos studijoms: Jayne Pilling sudarytą animacijos studijų chrestomatiją (6) bei kompendiumą „Moterys ir animacija“ (7), Paul Wells darbus, kelias knygas, skirtas japoniškos animacijos fenomenui. Animacijos kalba domėjosi ir Jurijus Lotmanas, paskyręs jai kelis skyrius savo knygose apie meną. Rusijoje neseniai pasirodė įdomus straipsnių rinkinys „Linksmieji žmogeliai: Kultūriniai tarybinės vaikystės herojai“ (8). Apie animaciją taip pat rašo Natalija Krivulia (9), Olga Piroženko (10). Tačiau šiuose darbuose neskiriama pakankamai dėmesio kino ir animacijos kalbos skirtumams kūno ir lyties konstravimo požiūriu.

Tyrimo tikslai ir darbo pavadinimas

Tyrime būtų mėginama išsiaiškinti, ar dėl animacijos ir kino medijų skirtumų pasireiškiantys pasakojimų skirtumai žvilgsnio subjektą ir objektą veikia taip pat, kaip kino kalbos sintaksės skirtumai tarp eksperimentinių bei klasikinių pramoginių filmų. Būtų mėginama įvertinti, kuo skiriasi animacijos ir kino žiūrovas. Bei kaip vaizduojami vyriški bei moteriški kūnai animacijoje ir kine.

Apibendrinant šiuos tikslus, darbo pavadinimą galima suformuluoti taip: „Animacijos medijos kaip alternatyvių koherencijų mašinos poveikis žvilgsnio subjekto ir objekto problematizavimui“.

Tyrimo klausimai

Bendrieji tyrimo klausimai

• Kokios alternatyviosios koherencijos naudojamos animacijoje?
• Kaip alternatyviosios koherencijos problematizuoja žvilgsnio subjektą ir objektą?

Specifiniai tyrimo klausimai

• Kokie animacinių filmų ypatumai leidžia kalbėti apie alternatyvių vyraujančiam kino pasakojimui koherencijų konstravimą?
• Ar šios koherencijos veikia kaip patriarchalinės simbolinės tvarkos kritika?
• Kokią vietą animaciniame filme užima ekscesas, ir kaip jis susijęs su žvilgsnio subjekto/objekto problematizavimu?
• Kaip kompiuterinės medijos keičia simuliacijos/reprezentacijos tradiciją animaciniuose filmuose, ir kaip tai keičia alternatyvių koherencijų konstravimo galimybes?

Duomenų rinkimo klausimai

• Kokie ekscesų pavyzdžiai randami ankstyvojoje (ikidisnėjiškoje) animacijoje?
• Kokie Disnėjaus studijos animavimo principai siejami su eksceso įvedimu?
• Kiek polinkio į ekscesą paveldėjo iš jų Tarybų Sąjungos multiplikatoriai?
• Ar šių pavyzdžių pakanka tam, kad būtų galima kalbėti apie alternatyviąsias koherencijas?
• Kuo skiriasi postmodernios autorinės animacijos ir tradicinės komercinės animacijos „kino“ kalba?
• Kaip ją įtakoja naujų technologijų panaudojimas?

Pagrindinės sąvokos ir teorijos, tyrimo hipotezės

Animacija. Iš technologijų pozicijos žiūrint, animacija yra bet koks judesio atvaizdavimas, naudojant statinių vaizdų (paveikslėlių ar modelių padėčių) sekas, rodomas pakankamai greitai. Kita vertus, animacija, kaip ir kinas, yra aplinka, kurioje gaminami ir platinami kultūriniai kodai — aplinka, kuri pati dalyvauja šių kodų kūrime. Tokį procesą patogu tyrinėti naudojantis kino semiotikos įdirbiu. Juolab kad Jurijus Lotmanas savu laiku kino semiotikos sritį papildė animacijos kalbos tyrimais. Tokiu būdu galima patikrinti hipotezę, jog animacinių filmų pasakojimas artimesnis feministinių filmų, o ne klasikiniam kino pasakojimui.

Kūnas. XX a. kūno problematikai patekus į dėmesio centrą, susiformavo kelios besiskiriančios kūno sampratos, kurios gali būti priešinamos tarpusavyje, o gali būti suvokiamos kaip skirtingi fragmentiško ar išsibarščiusio kūno aspektai (11). Šiam tyrimui svarbios fenomenologinė (12), postmoderni (arba poststruktūralistinė, kūno-teksto) ir feministinė (sintetinė psichoanalitinė/poststruktūralistinė, turinčio-lytį) kūno sampratos. Pirmoji, sutelkdama dėmesį į kūnišką Aš patirtį, leidžia pereiti nuo animacijos stebinio prie žvilgsnio ir jo subjekto, nes subjektas ir objektas neatskiriamai susiejami. Antroji leidžia kalbėti apie kino ir animacijos konstruojamą kūnišką subjektą bei objektą, todėl tokiai kūno sampratai tyrime vertėtų skirti daugiausiai dėmesio. Trečioji iškelia žvilgsnio subjekto problemą. Naudojantis šiomis kūno sampratomis, turėtų būti patikrinta hipotezė, kad kino bei animacijos skirtumai pakankami skirtingiems subjekto žvilgsniams steigti.

Alternatyviosios koherencijos. Tai feministinės kino teorijos sąvoka, žyminti rišlumo principus ir būdus, kurie yra priešinami koherencijai, būdingai klasikiniam kino pasakojimui — per pastarąją kinas reprezentuoja patriarchalinę tvarką ir yra tokios tvarkos dalis. Alternatyvios koherencijos nurodo į žvilgsnio subjekto problemą (13). Jos kuriamos suardant klasikinio kino pasakojimo plėtojimąsi ir ieškant naujų rišlumo principų. Tyrime keliama hipotezė, kad animacijos medija dėl savo ypatumų produkuoja alternatyvias koherencijas kino medijoje vyraujančio pasakojimo koherencijoms.

Metodai <- apie metodus aš, aišku, pagalvoti nespėjau, tai surašiau čia vėjus

Tiriant animacijos medijos ypatumus ir jų poveikį žvilgsnio subjektui bei objektui, vertėtų pasirinkti dvejopą strategiją. Viena vertus, analizuoti filosofinius ir (filosofinius) feministinius tekstus, ypatingą dėmesį skiriant kūną kaip tekstą ar diskurso funkciją nagrinėjančioms teorijoms bei žvilgsnio problematiką liečiantiems darbams. Kita vertus, nuolat grįžti prie konkrečių animacinių filmų, atrasti jų būdingus bruožus, nustatyti, kaip dekonstruojamas klasikinis kino pasakojimas animacinių filmų kalboje.

Taigi, naudojantis kritinės ir lyginamosios analizės metodais, būtų siekiama parodyti, kaip animaciją studijuojant platesniame filosofiniame kontekste, gali būti sprendžiami atskiri kino filosofijos, filosofinės antropologijos klausimai. Išvadoms būtų panaudoti ir iš animacinių filmų atliekant turinio analizę surinkti duomenys.

---

1. Gilles Deleuze. Cinema 2: The Time-Image. London: The Athlone Press, 1989 (2000). — 280 p.
2. Pvz., kaip tai aprašo L. Manovich (Lev Manovich. Naujųjų medijų kalba. Vilnius: MENE, 2009).
3. Topos reikšmę kino filosofijos tapsmui aprašo Nerijus Milerius straipsnyje „Kaip galima kino filosofija?“ // Problemos. 2007, nr. 72, 96-103 p.
4. Введение в гендерные исследования. Часть I: Учебное пособие. Под ред. И. А. Жеребкиной. Харьков: ХЦГИ, 2001; СПб.: Алетейя, 2001. — 421 c.
5. Toks apibūdinimas būdingas fenomenologinei krypčiai, pvz., sutinkamas M. Merleau-Ponty darbuose.
6. A Reader In Animation Studies. Sudarė: Jayne Pilling. John Libbey Publishing, 1998.
7. Women and Animation. Sudarė: Jayne Pilling. BFI Publishing, 1992.
8. Веселые человечки: Культурные герои советского детства. Сост. и ред. И. Кукулин, М. Липовецкий, М. Майофис. Москва: Новое литературное обозрение, 2008.
9. Кривуля, Наталья. Лабиринты анимации: Исследование художественного образа российских анимационных фильмов второй половины ХХ века. Москва: Грааль, 2002.
10. Disertacijos tema: Анимация позднего советского периода: гендерный аспект.
11. Tokį kūno fragmentiškumą savo knygoje „Getting under the Skin“ (The MIT Press, 2006) puikiai aptaria Bernadette Wegenstein.
12. Lietuvių kalba ją išsamiai aptarė D. Večerskis.
13. Arlauskaitė, Natalija. Trumpas feministinės kino teorijos žinynas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010. -- 116 p.