Europa nusipurtė bytą dar tais laikais, kai virš Lietuvos tik kilo gintaro paukštės. Nuo to laiko taip ir tęsėsi: gintaro paukščių neperšaunami sparnai virš tėvynės, poetiniai performansai, slemai ir MTV svetur. O 2007 metais jaunieji poetai subruzdo, sukruto ir susirinko beprotnamy lovomis pabrazginti. Pirmasis audiovizualinės poezijos festivalis — jau ženklas, ar ne taip, mano širdie?

daugiau…

Kalbėti apie „Orbitą“ — tai graudintis dėl audiovizualinės poezijos likimo Rytų Europoje. Tai svarstyti, kas yra audiovizualinė poezija. Tai nerimauti, ką kurti ir ką skaityti, klausyti, žiūrėti. Pradėti vertėtų nuo ištakų: [1], [2], [3], kurias sujudinau lapkritį, bet tuoj apleidau, skubėdama prie „Orbitos“, kad parašyčiau kažin ką tarp recenzijos ir nesusipratimo.

Nes apie „Orbitą“ tenka šnekėti oksimoronais. Kad ir tokiu: šiuolaikinė poezija yra be galo senamadiška. Tačiau tai ne kaltinimas! Greičiau mėginimas apginti „Orbitą“ nuo kritikų, įžiūrinčių audiovizualinėje poezijoje tik žodžio meno krizę. Ginčai ir svarstymai apie žodžio bejėgiškumą šiuolaikinėje visuotinės komunikacijos epochoje, apie literatūros krizę tapo šiuolaikinės kritikos centru. Tik jei „Orbita“ liudija poezijos krizę, teks pripažinti, kad visa poezijos istorija yra krizės istorija. Juk „Orbita“ nieko neišrado!

Noras sumažinti atstumą tarp poezijos ir žmonių, taip pat garso ir vaizdo įrašymo priemonių paplitimas paskatino rašytojus atsigręžti į poezijos ištakas bei skaitymo balsu tradiciją. Ši susipynė su performanso menu, kad virstų poetiniais performansais, sakytinio žodžio menu (Spoken word), skaitymo varžybomis (Slam), garso poezija (Sound poetry).

Poetinių performansų ištakos gali būti randamos 20 a. pradžios Dada judėjime, jų neįprastuose poezijos skaitymuose Cabaret Voltaire, kur pasirodydavo Ričardas Hulsenbekas, Tristanas Cara ir kiti. Iš šių avangardistinių skaitymų gimė ne tik poetiniai performansai, bet ir garso poezija — unikalus 20 a. išradimas, mažai turintis bendro su sakytinio meno tradicija. Garso poezijos kūrinys — tai kažkas tarp poetinės ir muzikinės kompozicijos, pagrįstos kalba, kurioje reikšminis aspektas yra fonetinis, o ne įprastas semantinis ar sintaksinis. Tai eilėraštis be žodžių, neišverčiamas ir skirtas atlikti gyvai.

Knyginės poezijos vyravimas visai nereiškė, kad visos spaudos galimybės jau išsemtos. 20 a. poetai ne tik atrado naujas teksto perdavimo galimybes, bet ir mėgino pilniau panaudoti įprastą, spausdintinę mediją, perkelti į ją vaizduojamųjų menų patirtis. Antrame dešimtmetyje Blezas Sandraras sukūrė savo „Prozą apie transsibiro ekspresą ir mažąją Žaną Prancūzę“, poemą-koliažą, kurią specialiai iliustravo jo draugė Sonia Delonė. Teksto ir iliustracijų sumontavimas į vientisą kūrinį buvo naujas žingsnis poezijoje. Tokį metodą vėliau naudojo Apolineras ir kiti menininkai. 1923 metais Karelas Teige net paskelbė manifestą, pavadintą „Tapyba ir poezija“, kur ragino sujungti šiuos du menus ir kurti paveikslėlių eilėraščius.

Štai koks paradoksas ištiko poeziją: ji užgimė dar iki rašto atsiradimo kaip sakytinė praktika, tačiau atsiradus spaudai ir raštingumui augant, virto grynai knygyne meno atšaka. Iki 20 a. poezijos skaitymai apskritai nebeteko reikšmės, tapdami nebent šeimynine pramoga ar pasidalinimu mėgiamais tekstais tarp bendraminčių. Kas keisčiausia, poezija ir toliau naudojo tuos pačius instrumentus, kurie pateisinami tik sakytiniame mene: pakartojimai, sąskambiai, metrinės sistemos, garsynas — jie padėdavo deklamuoti poeziją ypatingu būdu, įsiminti tekstą bei kuo tiksliau jį atkurti (ir iki šiol naudojami tam tikslui, pvz., įsimenant skaičių π), tačiau šie instrumentai mažai reikalingi tyliam eilėraščio skaitymui.