Vienas kitas gerasis žmogus vis pasidomi, kas nutiko šleiviems-kreiviems medijų meškiukams. Būta, kuo rūpintis… Kas gi jiems gali nutikti, gerieji žmonės? Normalūs meškiukai užauga ir tampa moksliniais bendradarbiais. O tie meškiukai, kurių galvelėse pliušas bei pjuvenos, taip ir vagantuoja iš auditorijos į auditoriją, negalėdami…
Po dienos gausiu meškiukų mokslo magistro diplomą. Tai, matyt, atėjo metas ašaringiems prisiminimams apie džiugias studijų dieneles. Štai menu, kaip gūdžiais 2008 metais pasiryžau visgi imtis medijų filosofijos. Tą ryžtą įtvirtinau parašydamą šiokį tokį straipsnelį ar esė „Naujajai Romuvai“. Manau, kad dabar jau galiu ramia sąžine šį tekstuką čia paskelbti…
Aplinkui kunkuliuoja madingos studijų kryptys, nuo kurių meškiukams sukasi galvos. Taip sukasi, kad per vasarą aplinkui baigiamojo darbo temą šleivodama, nieko nenuveikiau, tik susivokiau jokios metodologinės ieties neturinti. Rugsėjo 26 dieną mėginau nukauti konferencinį drakoną be ieties, Sanča Pansa manęs neišgelbėjo. O juk tai manoji madinga studijų kryptis! Ką jau kalbėti apie kitas?
Šiandien prof. T. Sodeika vėl pagavo meškiukus už uodegos — teisingai aš maniau: negalima, negalima nieko jam sakyti, nes jis tūkstantį melejonų kartų gudresnis (ir tyko kvailų meškučių). Dar jis žino tūkstantį melejonų dalykų apie kompiuterius ir kosmonautiką. Kur buvo mano galva, kai rašiau pranešimą Kompiuterijos filosofijai?
Meškiukų M. McLuhan skaitymai iki šiol bergždi, nes mažos galvelės neakumuliuoja, o mažos rankelės neanalizuoja. Universitetinis mėginimas apgenėti vieną „Kaip suprasti medijas“ skyrių nebuvo labai sėkmingas. Skyrius „Sakytinis žodis“ labai trumpas: vos keli puslapiai, ir referuoti jo nėra prasmės, nes…
Rašydamas apie fotografijos filosofiją, Flusseris mane pradžiugino pastebėdamas, kaip vaizduotė (imagination) virsta haliucinacija (hallucination). Tačiau šioje frazėje yra daugiau žodžių žaismo, nei prasmės, daugiau oratoriško įkarščio, nei mokslinio tikslumo. Tokias frazes intuitai vadina „trendy“ — jos gali užburti vaizduotę, bet mažai paaiškina. „Medijų ekologija“…
Trečiame V. Kinčinaičio skyriuje užstrigau ilgam, ir tai geras ženklas, miela mano tėvyne. Mat kai tekstą labai lengva kartografuoti, šis būna prėskas ir be mėsos. O V. Kinčinaitis čia nusprendė riebesnį kaulelį meškiukams pamėtėti. „Tomo Netikinčiojo regos keblumai“ — tai ne vien senas geras S. Žižekas, bet ir truputis lietuvių menininkų. Urbonai ten. Ar Ž. Augustinas.
Antras V. Kinčinaičio knygos skyrius, „Tarpdalykiškumas audiovizualinėje kultūroje“, pristato kitą autorių — D.N. Rodowick. Tiesą sakant, esminių skirtumų tarp pirmame ir antrame skyriuje dėstomų minčių nepastebėjau, problematika ta pati, tad mažo proto meškiukams neaišku, kodėl šie skyriai kas sau.
Man rodos, kad perpaišyti V. Kinčinaičio knygą — labai teisinga mintis, miela mano tėvyne. Mat šioje knygoje neįtikėtinai daug paveikslėlių: jie grūdasi, netelpa ir stelbia vieni kitus. V. Kinčinaitis galėjo padaryti paveikslėlių albumą, tai džiaugsmo būtų mažo proto meškiukams! Juk vis tiek retas paveikslėlis čia tiesiogiai susietas su tekstu.
Meškiukų negalima skriausti, net jei jie dideli, rožiniai ir pilnom kišenėm Prozako. Meškiukai patiklūs. Tokie jau jie buvo sumanyti, kai prieš 15 metų maža mergaitė dideliais kaspinais surado dėdulę, mokantį maudytis eketėse bei glostyti arkliukus tai či ritmu. Dėdulė buvo keistas, pamaldus ir iš KGB, o rytai viliojo koviniais filmais bei drakonais. Sprukti reikėtų nuo tokių dėdulių. Nors galima imti ir patikėti visais jų žaliais žmogeliukais iki pat uogedos galiuko.
Logos renka lego ir atranda kosmosą — taip aš reziumavau dr. Čepulio įvadą į medijas, pakeliui atrasdama visokias įdomias poras ir trejybes. Tačiau dr. Čepulis norėjo kalbėti apie labai konkretų medijų struktūros užpildą. Tarkime, sakė jis, kad religija irgi yra medija. Tada ji veikia kaip logos, surenkantis pasaulėvaizdžio mozaiką ir jungiantis mane ir dievą. Šioje struktūroje religija atsiskleidžia ir kaip ryšys su dievu, ir kaip dievo radimas savyje; t.y. ir kaip kryptis, ir kaip ženklas, ir kaip komunikatas, ir kaip aktas. Taip taip, medis pats dūzgti negali!
Bet aš juk mėgstu struktūras, mano širdie! Kaip aš mėgstu struktūras! Jei koks kalbėtojas yra kada čiupinėjęs nagrinėjamos temos skeletą, tai aš pasiruošus klausyti jo valandų valandas, pasiruošus entuziastingai linksėti ir stebeilytis nušvitusiomis akimis. Taip nutiko, kad 2007 metais grakščiausias struktūras demonstravo dr. Čepulis. Grįždavau jo pasiklausius, ir taip norėdavos pasidalinti atradimais! Taip norėdavos — į vieną ranką plunksną, į kitą — tušą, į trečią — arklą… Ir paišyti, braižyti, rašyti. Sudarinėti naujų erdvių žemėlapius.