Antrąkart pažiūrėjus „Iškrypėlio kino gidą: lakaniškoji psichoanalizė ir filmas“ (org. „The Pervert's Guide to Cinema“), ničniekas nepaaiškėja. Anot AlAl, sunku rasti S. Žižeko pasakojimų jungiančią grandį. Tegu aš ją randu (ar išgalvoju), visgi dėl vieno AlAl teisus, ir S. Žižekas daugiau linksminasi, klaidžiodamas po mėgstamų filmų dekoracijas, nei mėgina suformuluoti kažin kokias reikšmingas išvadas. Bet tai juk jis — filosofas-juokdarys! Jam galima.
Meškiukų negalima skriausti, net jei jie dideli, rožiniai ir pilnom kišenėm Prozako. Meškiukai patiklūs. Tokie jau jie buvo sumanyti, kai prieš 15 metų maža mergaitė dideliais kaspinais surado dėdulę, mokantį maudytis eketėse bei glostyti arkliukus tai či ritmu. Dėdulė buvo keistas, pamaldus ir iš KGB, o rytai viliojo koviniais filmais bei drakonais. Sprukti reikėtų nuo tokių dėdulių. Nors galima imti ir patikėti visais jų žaliais žmogeliukais iki pat uogedos galiuko.
Aukštai sėdžiu, toli matau — nei tas menas elitinis, nei liaudžiai. Mo-no-li-tas jis. Hermetiškas. Tačiau liaudžiai reikia žaidimų, ir kartkartėmis imasi visas gražus pasaulis kokių meninių praktikų. Prieinamiausių. Karolius veria, juostas audžia, dainuoja. Visuotinio raštingumo amžiuje aptingome, tai rašinėti ėmėme. Tik skaityti nenorime — geriau vieną kartą pamatyti…
Meškiukai atneša daug medaus skaitinių: sumaišyta ir suplakta!