O vienuoliai, dirbkite dėl žmonių laimės ir gerovės. Užjausdami pasaulį, mokykite žmones šios dharmos, kuri tiek savo pradžia, tiek pabaiga iš tiesų nusipelnė didelės šlovės ir dėl formos, ir dėl turinio.
Vinaja pitaka
Buda subūrė aplink save grupelę pasekėjų, kuriuos palenkė tiek nesutrikdomas, spinduliuojantis galią jo pamokslų sakymo būdas, tiek ir mokymo turinys.
Amžininkus traukė ir stulbino Budos nepaprastas romumas, jo humaniškumas, taip besiskiriantis nuo brahmanų išdidumo ir pasipūtimo, jo užuojauta visiems vargšams, nelaimingiems, o taip pat jo skelbiamos žmonių lygybės ir solidarumo idėjos. Todėl tarp jo pasekėjų buvo daug savo kilme, protu, išsilavinimu ar griežtu gyvenimo būdu žymių žmonių, bet buvo ir nežinomų, žemakilmių, iki šiol niekinamų žmonių. Bet jei etinės ir socialinės idėjos buvo apskritai patrauklios visuomenei, tai praktikos, nirvanos siekimo sfera buvo apribota vien atsiribojusių nuo pasaulio ratu, tai yra vienuoliais. Tačiau vienuolių vaidmuo neturi užtemdyti to fakto, kad Doktrina skirta pirmiausia pasauliečiams, nepaisant jų kilmės ir padėties. Nors budistų bendruomenėmis griežtąja prasme buvo vienuolių bendruomenės, bet nuo pat pradžių Bendruomenę sudarė Sangha, kitaip tariant, vienuoliai (bikšai) ir gausybė pasauliečių mokinių (upasakų). Pirmieji paskiria savo gyvenimą dvasios tobulinimui ir Dharmos mokymui žodžiu ir pavyzdžiu, antrieji vaidina ne mažiau reikšmingą vaidmenį savo ryšiais su šeima ir visuomene.
Sangha vadinama bet kokia budistų vienuolių bendruomenė. Grupė vienuolių, kurie išgirdo pirmąjį Budos pamokslą, atsivertė ir sudarė pirmąją sanghą. Teravados budizmas moko, kad tiktai vienuolis, bikšu, gali pasiekti išsivadavimą — dėl šios priežasties teravados išpažinėjų kraštuose kiekvienas tikintysis stengiasi bent dalį gyvenimo praleisti vienuolyne. Net ir šiandien kai kuriose budizmą išpažįstančiose šalyse gyvuoja paprotys, kad berniukai kažkurį savo gyvenimo tarpsnį gyventų kaip vienuoliai ir vienuolyne mokytųsi. Tą laikotarpį gali sudaryti mažiausiai kelios dienos, daugiausiai — keleri metai.
Nepaisydamas indų kastų sistemos, Buda į savąją bendruomenę priimdavo tiek aukščiausiai kastai priklausančius brahmanus, tiek ir pirklius. Į bendruomenę įstojo ir jo šeimos nariai, net sūnus Rahula. Ir pačioje bendruomenėje kastos nebuvo skiriamos: visi nariai buvo lygūs, tik tie, kurie įstojo į bendruomenę anksčiau, buvo gerbiami labiau. Į bendruomenę įstoti negalėjo tik sergantys užkrečiamomis ligomis, nepilnamečiai (be tėvų sutikimo), vergai, kol įstatymiškai neišlaisvinti, ir sunkūs nusikaltėliai; taip pat į sanghą nepriimdavo neatsiskaičiusių skolininkų, atliekančių tarnybą karių ir valstybės tarnautojų. Kurį laiką nepriimdavo ir moterų. Bet Budos mokymas moterims buvo atviras, pats Bodisatva ankstesniuose gyvenimuose yra ne kartą gimęs moterimi. Viena iš pirmųjų jo pasekėjų buvo jo teta. Pasakojama, kad kai ji pasiprašė priimama į bendruomenę, iš pradžių jai buvo atsakyta, nes brahmanizmas iš viso nepriima moterų gyvenimo išsižadėjimo, o Buda stengėsi neįžeisti savo amžininkų. Bet įsikišus Anandai, bendruomenė buvo atverta moterims, suvaržius jas griežtesne tvarka. Pirmieji budistai baiminosi grėsmės, kurią gimstančiai bendruomenei keltų moterys savo įgimtu žavesiu.
Stodamas į bendruomenę, naujokas (samanera) turi būti tam tikrą laiką stebimas jo paties pasirinkto mokytojo. Šis išbandymas jau priklausiusiems kokiai nors bendruomenei suaugusiems trūkdavo keturis mėnesius, o nepilnamečiams — iki pilnametystės. Trukmė taip pat priklausė nuo samaneros dvasinio vadovo ir jo paties sugebėjimo.
Įšventinimuose naujokas privalėjo atsisakyti nuo pasaulietinio gyvenimo, pasižadėti laikytis dešimties dorovinių taisyklių, griežtai vykdyti visas bendruomenės taisykles ir siekti dorovinio tobulumo. Priešingai nei sanghoje, reikalaujančioje ypatingos drausmės, iš pasauliečių mokinių buvo reikalaujama, kad jie vienuolių akivaizdoje paskelbtų, jog priima Trejopą Prieglobstį, arba Tris Brangenybes, ir prižadėtų laikytis Penkių priesakų, garantuojančių moralinius poelgius: nenaikinti gyvybės, nevogti, nesvetimauti, nemeluoti ir nevartoti svaiginančių gėrimų.
Bendruomenė (sangha) nuo senų laikų buvo viena iš Trijų Brangenybių (Buda, Mokymas, Bendruomenė), kurias budizmas vienodai garbina. Budizmo formulė teigia, kad „Palaimintojo mokinių bendruomenė eina geru keliu, eina tiesiu keliu, eina teisingo gyvenimo keliu… Toji Palaimintojo mokinių bendruomenė verta garbinimo, verta būti priimta, verta aukojimų, verta būti pasveikinta suglaustais delnais; pasauliui ji — aukščiausias nuopelnų laukas“.
Nusprendęs būti susietas su mokymu, kurį pats sukūrė, Buda atidavė visas jėgas jam skleisti, nes daug kas pasiklys, jei jo neišgirs. Taip jis apibūdino pagrindinę budizmo priedermę — dovanoti Mokymą. Pirmaisiais Budos pasekėjais buvo asketai, nedidelėmis grupelėmis (apie 6 žmones) rinkdavęsi atokiose vietovėse lietingam sezonui. Liūčių sezoną būdavo sunku keliauti, ir tuomet Buda nutraukdavo piligrimystes ir dėstydavo savo mokymą vienuoliams ir pasauliečiams pasirinktoje vietoje. Nors kaip tik dėl nepalankaus klimato priversti sėsliai gyventi vienuoliai kūrė vienuolynus, po pirmojo sustojimo Buda paragino juos išsiskirstyti ir leistis kelionėn, kad mokymas sklistų žmonių gerovei.
Bendruomenė nebuvo monolitinis vienetas, veikiau — skirtingo dydžio grupių visuma, turinti vieną tikėjimą; visos grupės buvo mokomos skirtingose vietose, dažnai priklausė nuo specifinių sąlygų, nesilaikė griežto plano ir dogmatinės formos. Nors Palaimintasis ir laikėsi taisyklės nuolatos skleisti mokymą, jis niekada netroško tapti sanghos vadovu ir tenkinosi vien duodamas naudingus patarimus tiems, kurie, nors ir priklausydami bendruomenei, gyveno klajoklišką gyvenimą, taigi neišvengiamai susidurdavo su rūsčia kasdienybe ir nuolatiniu jų elgesio vertinimu. Taigi Buda nustatė gyvenimo būdo taisykles bendruomenei ir parėmė jas savo pavyzdžiu.
Į bendruomenę įsijungę nariai paprastai atsisakydavo bet kokios nuosavybės. Sanghos nariai buvo vadinami bikšu, o tai riškė „vargeta“. Jie nusiskusdavo galvas, įsisupdavo į skarmalus (švariai išplautus), dažniausiai geltonos spalvos, ir sau pasilikdavo tik būtiniausius daiktus — dubenį išmaldai, indą vandeniui, skustuvą, lazdą, kilimėlį, adatą su siūlais ir apavą. Jie neturėjo net liesti jokių brangenybių. Bendruomenėje Buda atmetė griežtą askezę, pakeitęs ją dorovine disciplina. Buda įpareigojo savo mokinius gyventi griežtai ir padoriai, nepažeidžiant neturto įžadų. Bikšai turėjo būti atviraširdžiai, teisingi ir švelnus, ramūs ir beaistriai, orūs.
Buda nustatė tam tikras bendruomenės gyvenimo taisykles, kurios ne tik disciplinavo išorinį bikšų gyvenimą, tai yra nustatė teisingą maitinimąsi, buitį, teisingą dienotvarkę, bet ir parodė kaip nugalėti norus ir aistras. Bendruomenės nariai gyvendavo vienuolynuose (viharuose) arba miškuose kaip atsiskyrėliai. Moterys gyvendavo atskiruose vienuolynuose, kurių tvarka nesiskyrė, tik jos negalėjo atsiriboti nuo pasaulio. Vienuolynai būdavo už miesto, dažnai turtuolių dovanotose užmiesčio giraitėse. Jos vadindavosi „brolybės sodais“. Buda manė, kad miesto gyvenimas nesuderinamas su sielos ramybe ir giliais apmąstymais. Mieste buvo leidžiama būti tik renkant išmaldą.
Kiekvieną rytą vienuoliai keldavosi auštant ir ankstų rytą praleisdavo atlikdami dvasinius pratimus arba bendraudami. Po to jie eidavo į artimiausius miestus ar kaimus rinkti išmaldos. Jie niekada neprašydavo, o tik išsisklaidydavo po gatves ir tylūs, nudelbę į žemę akis, tiesdavo savo indus. Vienodai ramiai vienuoliai priimdavo ir dosnias aukas, ir atsisakymą, vienodai rinko aukas ir iš vargšų, ir iš turtingų. Išmaldą sudarė virti ryžiai ar kitas maistas. Iki pusiaudienio bikšai grįždavo atgal. Viena surinktų aukų dalis buvo skiriama vargšams, kita — žvėrims ir paukščiams, ir tik likusi, padalinta tarp esančių, tekdavo pietums. Likusią dienos dalį vienuoliai bendraudavo arba medituodavo atokiose vietose. Taip jie leisdavo dienas, kai ilgiau gyvendavo toje pačioje vietoje, o taip būdavo dažniausiai žiemą. Vasarą jie išsiskirstydavo po kaimus ir čia vienatvėje praleisdavo keturis ilgus mėnesius. Po to jie vėl susirinkdavo ir pasipasakodavo savo pasiekimus dvasinio tobulėjimo srityje. Rudenį vienuoliai iškeliaudavo platinti mokymo.
Bendruomenę buvo galima laisvai palikti. O vienintelė joje taikoma bausmė buvo pašalinimas iš bendruomenės, taikomas tik pažeidus vieną iš dešimties pagrindinių taisyklių.