Mums visados lengva matyti kitų klaidas, bet labai sunku pamatyti savas. Tarsi vėjyje besiplaikstančius pelenus mes badome pirštais svetimas klaidas ir kaip tas suktas lošėjas slepiame nuo kitų savas.
Dhammapada
Šventa kentėjimo atsiradimo Tiesa sako, kad „su jusliniais potyriais susijusi aistra, vis naujų ir naujų gimimu priežastis, per kurią patiriamas malonumas“. Aistra, troškimas yra trejopas: „malonumų“ troškimas (kama), troškimas gyventi (bava) ir troškimas „negyventi“ (vibava). Įvairūs norai yra kančios priežastis, nes jų visų negalima patenkinti, ir todėl visi gyvenimai yra kupini kančios. Trokštama pačių gyvenimų. Nebūties troškimas vis dėlto yra troškimas, taigi ir veiksmas, atnešantis vaisių gyvenime: savižudybė lemia atgimimą.
„To troškimo nutraukimas, jo atmetimas, jo atsisakymas, jo išsižadėjimas, jo išlaisvinimas, jo sunaikinimas, jo sutramdymas, jo nepriglobimas — tokia yra šventa kentėjimo nutraukimo Tiesa“. Kančią įmanoma įveikti. Kančią būtina įveikti, būtina sunaikinti, nepalikti nė pėdsako. Svarbiausias budizmo tikslas — amžinai išsivaduoti iš kentėjimo. Tai reiškia išsilaisvinti iš nesibaigiančio atgimimo ciklo, sansaros, ir įžengti į palaimintąją būseną, nirvaną.
Į kentėjimo nutraukimą veda „šventas 8 teisingų nuostatų kelias“. Tokia šventa kelio, kuris veda į kentėjimo nutraukimą, Tiesa.
Budos siūlomas kelias — tiesos pasiekimo ir artėjimo prie nirvanos metodas yra:
Šiuos aštuonis principus galima sugrupuoti kaip tris bendresnius reikalavimus:
Aštuonialypis kelias — tai vidurio kelias. Vengti vaikytis malonumų, siekti laimės, taip pat vengti tikėtis palaimos iš asketizmo. Apskritai reikia turėti teisingą požiūrį: kaip tik vidury. Tačiau šio nuosaikaus kelio nederėtų vadinti kompromisu, tai žmogui reiklus, bet praktiškas ir išlaikantis pusiausvyrą gyvenimo stilius. Taip pasiekiama išmintis, ir tik tada atsiranda užuojauta ne tik žmonėms, bet ir visoms gyvoms būtybėms. Jei visa tai, kas egzistuoja pasaulyje, yra laikina, jei net žinios yra dulios, tuomet „aš“ nebeegzistuoja, egoizmui nėra vietos. Budizmo esmė yra fenomenalaus pasaulio neigimas, juk pasaulis yra kančių šaltinis, iš kurių išsigelbėti galima tik paliekant šį pasaulį vardan aukščiausios realybės ir absoliutaus pastovumo pasaulio. Ir tada, ne kitame gyvenime ar kitame danguje, o tučtuojau, šią akimirką, dabar pasiekiama nirvana.
Taigi fenomenalus pasaulis ir mes, kaip to pasaulio dalis — tik iliuzija. Bet ši iliuzija egzistuoja objektyviai, nes žmogus į pasaulį žvelgia per prizmę pojūčių, kurie yra ne individo subjektyvių vaizdinių apie pasaulį rezultatas, o objektyvus faktas — dharmų judėjimo pasekmė. Dharmos — tai būties faktoriai — ne materialios ar dvasinės substancijos, o nepatvarios savybės ir būklės. Jos — pirminiai pasaulio vyksmą grindžiantis elementai. Drahma kaip dėsnis išreiškia ne tik moralinę nuostatą, ji apibūdina ir tas fizines taisykles, kurios valdo pasaulį; ji žymi tas individualias daleles, kurios sudaro visatą. Tai keturi būties elementai — žemė, vanduo, ugnis ir oras; spalvos ir garsai; organinė gyvybė; pajautos, emocijos, valios impulsai, proto pajėgos, sąmonė, nemokšiškumas; garbė, grožis, turtas, teisingas ir neteisingas mokymas; seksualumas, miegas, alkis, liga; augimas, senėjimas ir mirtis. Kaip nors sistemingai suklasifikuoti šių dharmų neįmanoma. Dharmų išskiriamos 5 grupės: kūniškumas, pojūčiai, skirtumai, instinktai, sąmonės aktai. Tarp jų yra tyros sąmonės, jausmingumo, psichikos ir kitos dharmos. Visa pasaulio gyvybė susideda iš dharmų. Gyvenimas — tai tik begalinio ir praktiškai amžino dharmų bangavimo pasireiškimai. Gyvos būtybės, nors ir labai skirtingos, turi bendrų bruožų su visais negyvais daiktais ir reiškiniais, su mineralais, augalais, idėjomis, proto funkcijomis ir pan., išskyrus tik nirvaną. Iš tikrųjų visos jos sudarytos iš junginių, taigi priklauso nuo aplinkybių. Kaip junginiams joms būdinga susidarymo procesas, tam tikra trukmė, nuosmukis, arba pasikeitimas, ir baigtis — keturios savybės, bendros visiems junginiams. Kiekvienas junginys turi atsiradimo pradžią ir nuo jo nepriklausomas atsiradimo aplinkybes bei priežastis. Taigi kiekviena būtybė tėra tik laikinų reiškinių grandinė, tie reiškiniai keičia vienas kitą ir turi vienas kitam didžiulę įtaką. Todėl kai žmogus miršta, paskui atgimsta gyvulio kūne, šis nevisiškai skiriasi nuo žmogaus, nes viskas jame: kūnas, gyvybė, dvasia, ilgaamžiškumas, malonumai ir skausmai yra absoliučiai susiję su prieš jį buvusio žmogaus poelgiais. Juos sieja panašus ryšys kaip kūdikį ir paauglį, brandų žmogų ir senį: jie nėra nei aboliučiai identiški, nei visiškai skirtingi. Tai suprasti ir sulaikyti savo dharmų judėjimą reiškia valdyti savo gyvenimą ir pasiekti tikslą — nirvaną.
Visi apčiuopiami reiškiniai atsiranda ir sunyksta. Tai lemia priežastinė priklausomybė. Mirtis yra dharmų rinkinio suirimas; gimimas reiškia jo atstatymą, bet jau kita nauja forma. Tad Buda neigia ir savasties (sielos) sąvoką, nes nėra jokių patvarių substancijų. Nei pasaulis, nei žmonės nėra tobulai savyje užbaigti esiniai, atskiri nuo viso kito. Viskas žmogaus prigimtyje nuolat kinta. Žmogus esąs niekas kitas, kaip vienas po kito sekąs pojūčių, minčių ir jausmų pluoštas. Vienas pluoštas išeinąs iš kito, bet neturintis nieko, kas juos laikytų drauge gyvenime ar mirtyje. Bet jei siela tik regimybė, tai kyla klausimas, kaip įmanomas sielų persikūnijmas, ir kaip galimas atlyginimas už gyvenimo veiklą, jei nėra jo subjekto. Iš tiesų asmenybės nėra, nėra jos vieningumo, ir tai argumentuojama žmogaus palyginimu su materialiu daiktu — važiu. „Nėra jokio važio, nors yra ašys, ratai, rodiklis, diržai ir kitkas“. Jis egzistuoja tik kaip tų dalių visuma. Taip ir žmoguje nėra nieko, be jo penkių „šakų“ (dharmų rūšių), nuolat atsinaujinančių, pereinant į naują gyvenimą. Be kūniškumo, jausmų, sąmonės neegzistuoja jokia siela. Asmenybės nėra — tai tik vardas, ženklas, paprastas žodis. Tai tik besikaitaliojančių formų telkinys. Neprašvitęs protas nesugeba pažinti pats savęs. Dėl to atsiranda dualistinis stebėjimo būdas — įvairios proto savybės yra išgyvenamos atskirtos nuo savęs. Proto prigimtį, panašią į erdvę, juntame kaip „aš“, o tai, kas joje atsiranda, tampa „tavimi“, eventualiai išoriniu pasauliu. Nežiūrint į tai, kad viskas be perstojo keičiasi, manome, kad reiškiniai dedasi iš tikrųjų, nors jie nei pastovūs, nei egzistuoja tikrovėje. „Aš“ ir „mano“ yra sąvokos, kurios realiame pasaulyje neturi adekvačių atitikmenų. Buda sako: „Kai išnyksta gyvybiniai signalai, išnyksta sąmonė; kai išnyksta sąmonė, išnyksta vardas ir vaizdinys…išnyksta ryšys.“ Tačiau, nors nauja gyva būtybė, gimusi iš ankstesnės būtybės darbų, kūno ir sielos požiūriu netapati tai ankstesniajai, bet tai ta pati priežastinė veiklos gradinė, pergyvenanti būtybės mirtį ir vedanti į naują gyvenimą. Šie komponentai jungiasi vienas su kitu ne kaip pakliuvo, o derinasi pagal griežčiausias taisykles. Jeigu šnekėsime apie žmogiškąsias būtybes, tai jų atveju lemiamas faktorius yra karmos dėsnis.
Tikėjimas mirtimi ir atgimimu į budizmą atėjo iš Vedų. Jis apibendrintas samsaros doktrinoje: samsara — ciklinė egzistencija, nesibaigiantis judėjimas ratu. Atgimstama tam tikromis socialinėmis arba biologinėmis sąlygomis, kurios susijusios su poelgiais praeityje. Karma apytikriai reiškia „veiksmas“, „darbai/poelgiai“. Tai — kokybė, kuri išryškėja individo mintyse, žodžiuose, bei darbuose. Karma, laikoma moraliniu aktu, yra naujų gimimų priežastis, kurios pasekmė — geras ar blogas įsikūnijimas.
Atlyginimo dėsnis nulemtas karmos — priežasties ir pasekmės ryšio dėsniu. Griežtai pastovus teisingumas viešpatauja visame pasaulyje. Visos žmogiškosios būtybės gerų ar piktų savo poelgiu pasekmes patiria per reinkarnaciją, arba naują gimimą. Jų poelgiai, kalbėjimas ir mintys ankstesniuose gyvenimuose nulemia naujo įsikūnijimo aplinkybes. „Kiekvienas veiksmas atneša savo vaisių, ir niekas negali išgelbėti žmogaus nuo jo poelgių pasekmių. Nei neišmatuojama visatos erdve nutolęs, nei jūros gelmėse, nei kalnų bedugnėse nerasi vietos, kur galėtum išvengti savo poelgių pasekmių“ (Dhammapada). „Veiksmai yra bet kokios esamybės priežastis,“- sakė Buda.
Bet kokia egzistencija priklausė nuo gerų ar blogų poelgių praeitame gyvenime. „Visas sąmonės būsenas lemia mąstymas, ir mąstymas jas sukuria. Jei žmogus kalba ar ką daro skatinamas blogų minčių, kentėjimas lydi jį, kaip kad ratas seka paskui jį traukiančio jaučio kanopą… Jei žmogus kalba ar ką daro skatinamas skaidrių minčių, laimė lydi jį kaip neatskiriamas šešėlis“. Būtybių atliktų veiksmų suma palaiko visatos ir visų jos lygių bei porūšių egzistavimą, o veiksmų kokybė — būtybės atgimimo formą.
Bet Buda suteikia viltį, kad po nesbaigiančio egzistavimo nesuskaičiuojamose formose sūkurio, po nesuskaičiuojamos būsenų kaitos, po visų darbų, rūpesčių, nerimo, kentėjimo, neatskiriamų nuo sielos persikūnijimo, mes galų gale išsivaduosime iš aistrų varžtų, iš bet kokios egzistavimo formos, laiko ir erdvės ir panirsime į ramybę ir tylą, į slaptavietę…- į Nirvaną. Tačiau tik nedaugelis galėjo pasiekti šią būseną per gyvenimą. Nes žmogų varžo 10 grandinių: jo klaida, kad „aš“ nekintamas, abejonė, kad yra kelias į išsilaisvinimą, įsitikimimas, kad religinės apeigos gelbsti, aistros ir troškimai, neapykanta ir geranoriškumo stoka savo artimui, žemiško gyvenimo meilė, būsimų gyvenimų danguje troškimas, išdidumas, tuščiagarbiškumas ir nežinojimas. Kituose šaltiniuose nurodomas būties sukūrys arba gyvenimo ratas, sudarytas iš 12 grandžių (nidanų). Pirmoji grandis avidija — nežinojimas, temdantis protą. Iš jo kyla nemokšiški poelgiai, kurie pagimdo įprastus elgesio stereotipus (orientuotus į visuomenės nuostatas). Šie formuoja tam tikrą sąmonę, kuri kuria formas ir kategorijas, tampančias pojūčių objektais. Jutimo organai ir formos — kategorijos tampriai susipina, iš to kyla jausmai, o po to, norai, aistros, troškimas gyventi. Šis troškimas sukelia naujus atgimimus, kurie neišvengiamai veda į senatvę ir mirtį. Arba (pagal H. von Glasenapą): iš 1) nežinojimo kyla 2) karmą formuojantis instinktai, iš kurių kyla 3) sąmonė, o iš jos 4) vardas ir kūniškas pavidalas (individas), taip randasi 5) juslės, o drauge 6) sąlytis su išoriniu pasauliu (juslinis suvokimas), iš 7)pojūčio kyla 8) troškulys (geismas), o sykiu ir 9) prisirišimas prie gyvenimo, dėl to randasi 10) karminis tapsmas, o su juo ir 11) naujas gimimas bei 12) senėjimas ir mirtis.
Šis ratas gali būti nutrauktas tik sunaikinus nežinojimą ir iš jo kylantį blogį. Tik nugalėjęs neišmanymą, gali sutramdyti dharmų judėjimą. Jeigu žmogus teisingai supranta žmogiškąją savo situaciją — jeigu paklūsta teisingiems reikalavimams, jis gali pranokti, peržengti žmogiškąją situaciją. Tačiau tai nereiškia, jog žmogus panaikina karmą — ne, jis išsilaisvina iš vidinių karmos gniaužtų, pakeisdamas savo vidinio gyvenimo orientaciją. Tuomet ir prasideda naujas procesas, kurio metu galima pelnyti vadinamąją „teigiamą karmą“, o jos pozityvias pasekmes netrukus pajunta ir pats žmogus, ir kiti aplink jį. Tas, kas pažino prakilniąsias tiesas ir žengia aštuongubu keliu, pasieks išsilaisvinimą, „tie, kurie seka gerai išaiškinta doktrina, peržengia mirties valdas… tie, kurie išmintingi, mąstantys, visada atkaklūs, pasiekia Nirvaną — aukščiausiąją laimę“ (Dhammapada). Nirvana nėra susinaikinimas. Atvirkščiai, nirvana yra transformuota žmogaus sąmonės būsena, nepriklausoma realybė, turinti savo pačios dinamizmą. „Pažinimas“, kurį įgijo Gautama, visiškai skiriasi nuo intelektualinio žinojimo. Tai ypatingas pažinimas, kuris toli pranoksta proto ribas. Šio žinojimo nenulemia kokios nors išorinio pasaulio įtakos, nesuteikia nei mokslai, nei šventi raštai. Kitų vadovavimas kartais gali nukreipti žmogų į praregėjimo kelią, tačiau niekas už jį patį negali padėti pastangų nušvitimui pasiekti. Bet kartu, šios būsenos neįmanoma sukelti nei savo paties valia, nei priskirti jos kokiai dieviškai būtybei. Nors Budos asmenybė istorijoje unikali, visgi šis tikėjimas ragina ir paprastus mirtinguosius pasukti mokymo keliu, net jei tikslą pasieks tik nedaugelis.
Nirvana — tai išsisklaidymas. Žodis kilęs nuo veiksmažodžio „nupūsti, nunešti šalin“. Tai tokia būklė, kai daugiau nebekamuoja gyvenimo troškimas ir nutrūksta atgimimų ratas. Etimologiškai nirvana reiškia užgesimą, bet sykiu ir ramybę, taiką. Tai būsena be pradžios, nekintama, amžina, neišnykstanti, tai ne sunaikinimas, o ne-gimimas, ne-tapsmas. Nirvanoje išnyksta sąmonė ir savimonė. Nušvitimą pasiekęs žmogus dar būdamas gyvas gali išsivaduoti iš visų troškimų, o miręs įeiti į visišką nirvaną. Būnant gyvam, nirvana nėra tikra ir pilnutinė, nes dar išlieka aktyvios kai kurios dharmos. Kadangi ji patiriama tik užgesus savajam „aš“, ji amžina, nelokalizuojama, pranokstanti logiką ir protavimą, ji gali būti nusakyta tik apytikriai, nes žodžiai jai apibūdinti netinka. Todėl nirvana apibrėžiama per neigimą: „yra būsena, kurioje nėra nei žemės, nei vandens, nei šilumos, nei oro, nei erdvės begalybės, nei sąmonės begalybės, nei visiško neigimo būsenos, nei suvokimo, nei jo nebūvimo, nei šio pasaulio, nei kito, nei saulės, nei mėnulio. Tai nei įžengimas, nei išėjimas, nei sulaikymas, nei mirtis, nei gimimas… Tai ir yra kančios baigtis“.
Taigi, jei kiekviena būtis yra kančia, tai kančiai sunaikinti reikia sunaikinti pačią būtį, sugriauti ją iki pamatų, „užgesti nirvanoje“. Nirvana — tai pažadėtas visiems žmonėms tikslas. „Nirvana — gyvybės vanduo, malšinantis norų troškulį, tai gydykla, išgydanti visokiausias kančias.“