Tuo metu, kai gimė Sidharta, daugelis indų laukė naujų atsakymų į tokius juos dominusius klausimus: kodėl žmonės turi kentėti, ar negalima išvengti kančios? Ši problema indams ypač svarbi, nes jie tiki reinkarnacija. Sidharta ieškojo būdų, kaip ją išspręsti. Nesipriešindamas to meto filosofijai ir visuomenei, jis savo mokymu pateikė daugybės kartų lauktą atsakymą į klausimą apie žmonių tapsmą ir nurodė visiems prieinamą išsivadavimo kelią.
Jau visuotinai pripažinta, jog Sidharta Gautama, kuriam buvo lemta tapti Buda, kilęs iš induizmo religinio pasaulio. Pagal vieną interpretaciją Buda buvęs reformatorius, kurio santykis su induizmu toks, kaip Liuterio su Romos katalikybe.
Tačiau būtų neteisinga tvirtinti, jog Buda norėjęs sutvirtinti induizmą, suteikdamas jam originalesnį pavidalą. Iš tiesų jis naujo tikėjimo pradininkas. Kai kurios pagrindinės jo mokymo idėjos tikrai artimos tradiciniam induizmui — visų pirma induistų reinkarnacijos doktrina ir budistų karmos dėsnis. Induizmą ir budizmą galima apibūdinti kaip amžinojo pasaulio dėsnio religijas. Budos mokymas daug kuo sekė tais viso, kas materialu atsižadėjimo, siekio susilieti dvasine esme su Absoliutu, ieškant išsilaisvinimo (mokšos), principais, kurie iki I tūkstantmečio pr. m. e. jau buvo gerokai išvystyti ir plačiai žinomi Indijoje. Ne tiek jau skiriasi brahmanų siekis siela ištirpti susijungus su amžinybe — Brahma — nuo galutinio Budos mokymo punkto — sielos išnykimo, ištirpimo nirvanoje; brahmanų reikalavimai prievarta, per žiaurias kančias ir susikaupimą sunaikinti savyje visus jausmų protrukius ne taip labai nutolę nuo Budos reikalavimo nuraminti juos vienu susikaupimu.
Gal ryškiausias šių tikėjimų skirtumas būtų tas, kad Buda kategoriškai atmetė idėją apie individualią sielą, Atmaną, kuri siekianti susijungti su pasaulio ištakomis, su pasaulio siela, Brahma. Budizmas atmetė vientiso „aš“ sampratą, visą būtį regėjo kaip nepaliaujamą bangavimą. Nėra amžinojo „aš“ — Atmano, tikėjimas kuriuo persmelkia induizmą.
Indijoje kai kas tiki, kad Buda yra 9 induistų dievo Višnaus įsikūnijimas. Nepaisant to, reikia pripažinti, kad Buda ryžtingai atskyrė budizmo religiją nuo induizmo, ypač, kad neperėmė induistų šventųjų raštų. Jis, aišku, žinojo apie brahmanų peršamą religiją ir ryžtingai ją atmetė. Atrodo, buvo ateistas ar bent jau tradiciškai dievų negarbino. Neigė dievo, kaip aukštesniosios būtybės, egzistavimą, neigė brahmanišką būties centrą, pasaulio sielą, Brahmą; jis suvokė, kad brahmaniškos būties esmė yra ne kas kita, kaip nuo tikrovės nutolęs įvaizdis, tuštuma, o iš tiesų egzistuoja tik atskiri reiškiniai, neturintys pastovumo, pasmerkti amžinai kaitai. Jis neturėjo laiko gyvulių aukojimams, brahmanams ar net kastoms. Nepaprastai svarbus Budos mokyme yra brahmanų išskirtinumo paneigimas: gimęs brahmanų varnoje žmogus dar nepasidaro brahmanu — negali juo būti tas, kas širdimi bei mintimis linksta į pasaulietiškąjį gyvenimą. Tikrasis brahmanas yra kiekvienas, kuris atsiskiria nuo pasaulio ir išsivaduoja iš būties troškimo. Tokiu būdu, Budos religija tarsi neneigia kastų, bet tvirtina, kad tikroji brahmanystė įgyjama ne iš prigimties, o šventuolišku gyvenimu. Lygiai taip pat parijas, „bekastis“, yra „žmogus, kuris pasiduoda pykčiui ir neapykantai, kuris yra nedoras ir veidmainis, kuris yra klaidingų pažiūrų ir apgavikas…Tasai, kuris šiame pasaulyje verčia kentėti gyvas būtybes, nesvarbu, ar jos gimusios vieną, ar du kartus, kuris neturi atjautos gyviems padarams“ (Vesala sutra, Sutanipata). Budizmui visi žmonės lygūs dvasiniu požiūriu. Bet kurios varnos žmonės, priėmę tikrąjį mokymą, nustoja būti žyniais ir kariais, bet pavirsta Budos pasekėjais. Buda nesiruošė prieštarauti politinei kastų institucijai ir net joms, kaip turinčioms savo privalumų ir trūkumų dvasinio tobulėjimo prasme, teikė didelę reikšmę. Aukščiausios kastos turėjo ir daugiau galimybių tobulėti, ir daugiau pagundų. Seniausiose budizmo legendose ir knygose nesutinkame prieštaravimų kastoms. Buda jas priėmė kaip nusistovėjusią sistemą, bet skelbė dvasinę lygybę. „Pariju tampama ne nuo gimimo. Brahmanu tampama ne nuo gimimo. Pariju tampama savo poelgiais, brahmanu tampama savo poelgiais“ (Vesala sutra, Sutanipata). Pats Buda ankstesniuose gyvenimuose buvo ir valdovu, ir brahmanu, ir dievu, ir šudra, piemeniu, akmentašiu, šokėju, ir net gyvūnu.
Induizme kosmosas, žmogaus kūnas ir namai paklūsta tai pačiai visuotinei tvarkai, griežtai apibrėžtai kiekvienam nuo pat jo gimimo. Jei pavyksta sugriauti namų, kūno ir kosmoso idėją, tuomet senieji induizmo tabu išnyksta. Ir, vadinasi, nebelieka socialinių taisyklių, kastų. Buda vaizdžiai kalba apie „namų sunaikinimą“ — reikia nuo jų atsiriboti, sunaikinti jų globėjišką esmę. Visai kaip kūnas namai yra laikini.
Budizmas atnešė naują idėją. Taip kenčiantiems žmonėms negalėjo neimponuoti mokymas apie tai, kad mūsų gyvenimas — kančia. O kelias į išsigelbėjimą atviras visiems (ne vien įšventintiems brahmanams). Budizmas nepripažįsta pamaldų ir aukų aukojimo; brahmanų kultas ir jam būdingas savęs kankinimas taip pat nebuvo laikomi išsigelbėjimo priemone.
Žinoma, budizmui plėtojantis, į ji prasiskverbė naujų elementų, iš esmės prieštaraujančių pradinėms Gautamos nuostatoms. Daugelyje jų vėl nesunkiai atpažįstamas induizmo palikimas.