Šventraščiai

Tas, kuris geria iš Doktrinos versmės, gyvena laimingai, kupinas dvasios giedros. Išminčių visada džiugina Doktrina…

Dhammapada

Buda po savęs nepaliko jokių rašytinių kūrinių; už jo mokymo išsaugojimą turime būti dėkingi jį lydėjusiam Anandai ir kitiems mokiniams.

Kai tik buvo sudegintas Budos kūnas, susirinkimas Radžagrihoje nusprendė užfiksuoti Palaimintojo žodžius ir Mokymą pirmiausia žodine tradicija. Susirinkimas įvyko prasidėjus kitam liūčių sezonui po Mahaparinirvanos Radžagrihoje, Vaiharos kalno oloje, sušauktas mokinio Mahakašjapos, užėmusio Budos vieta. Jame Ananda apkaltintas 5 ar 10 klaidų, kurias tarnaudamas Budai padarė. Nusišalinęs ir patyręs arhato būseną, Ananda vėl prisijungė prie Susirinkimo, kur viešai atliko išpažintį. Anandos atsakymai doktrinos klausimais tapo sutrų pagrindu. Manoma, kad Ananda išsaugojo Budos moralės taisykles ir aforizmus. Drausmės (Vinajos) klausimais pasisakė Upalis. Po susirinkimo Mahakašjapa Budos pavyzdžiu išvyko tęsti kelionių į šventas vietas ir mokyti (kai kurie jo teiginiai vėliau figūruos kanoniniuose tekstuose). Manoma, kad jis surinko ir išsaugojo visą Budos metafiziką. Tų teiginių visuma raštiškai įforminta tik prieš pat krikščioniškos eros pradžią (o pagal kitas versijas — dar vėliau), tačiau vaizdiniai paliudijimai garantuoja, kad iš esmės Tekstų pintinė (Sutrapitaka) jau buvo nusistovėjusi. Visų budizmo padavimų, legendų ir pamokymų buvo mokomasi atmintinai ir perduodama žodžiu. Teigiama, kad net pirmieji budizmo pasekėjai buvo vadinami „klausytojais“, o sutros visada prasideda formule: „Taip aš girdėjau.“

Po 100 — 120 metų Vaišalyje įvykęs susirinkimas buvo nukreiptas prieš neleistinas Vaišalio bendruomenės priimtas praktikas. Nuosprendis, pasmerkęs vaišaliečių praktiką, buvo paremtas „Pratimokša“, nekanoniniu mokymo rinkiniu.

Pirmuosius rašytinius tekstus, susijusius su budizmu, pateikia archeologija. Tai Ašokos įrašai ir senosios stupos. Vienas toks įrašas vardina šventus kūrinius, kuriuos vienai bendruomenei Ašoka siūlo skaityti ir gerbti. Vieno jų — „Pakylėtojo pamokymai Rahulai apie melą“ — pavadinimas sutampa su Pali kanono knygos pavadinimu. Taigi, daroma išvada, kad Ašokos valdymo metais budizmas jau buvo raštu užfiksuotas, bet tos knygos neišliko.

Ašokos valdymo metais ir paties valdovo įsakymu sušauktas ir trečiasis susirinkimas Pataliputroje. 1000 vienuolių 9 mėnesius tikrino, tobulino ir klasifikavo iš praeities paveldėtas tradicijas. Kai kas teigia, kad jau Ašokos įsakymu „Tripitaka“ buvo surašyta ant palmių lapų, tačiau dabartinis mokslas to nepatvirtina. Pasaulio Religijų žinyne rašoma, kad pirmieji budistų tekstai apskritai buvo užrašyti tik I a. pr. m. e. Ceilono saloje. Šiaip ar taip, Pali kanonas, pats išsamiausias iš visų mus pasiekusių, raštiškai užfiksuotas Šri Lankoje I a. pr. m. e.

Apibendrinant šį laikotarpį, galima sudaryti schemą:

Pali kanone išdėstyta konservatyviųjų teravados budistų mokymo esmė. Jis žinomas „tripitakos“ (trijų pintinių, indų) pavadinimu. Visi tekstai suskirstyti į 3 dalis — pitakas: Disciplinos, arba Drausmės, Tvarkos (Vinaja), Tekstų, Kalbų (Sutta) ir Trumpo mokymo pakartojimo (Abhidharma). Kiekviena šių pitakų savo ruožtu susideda iš atskirų traktatų ir skirtingų žanrų kūrinių, vadinamų nikajomis.

Vinaja pitaką sudaro medžiaga apie Budos gyvenimą, apie vienuolijų atsiradimą. Taip pat ji nustato vienuolių elgesio taisykles ir vienuolijų tvarką. Svarbi jos dalis „Pratimokša“ — savotiškas baudžiamasis vienuolių kodeksas, nurodantis ir bausmes prasikaltusiems.

Sutta pitaka — tai Budos ir vienuolių mokymas (sutta — tai sanskrito žodžio „sutra“ pali forma, reiškianti gaires, vadovą). Čia daugybė pasakojimų apie atskirus Budos gyvenimo epizodus. Džatakų knygoje yra šimtai pasakojimų apie ankstesnius Budos įsikūnijimus.

Džatakos, arba „Gimimai“ — tai pasakojimai, legendos arba pasakos, vaizduojančios pažangą siekiant „tobulumo“, bet drauge ir blogus polinkius, išliekančius visuose gyvenimuose. Džatakos yra religinio auklėjimo pagrindas ir dažnokai tikintieji su jomis geriau susipažinę, nei su daugeliu svarbių Budos gyvenimo faktų. Tai 547 legendinio pobūdžio pasakojimai apie ankstesnius Bodisatvos „gimimus“, pagal strofų skaičių tie pasakojimai sugrupuoti į 22 skirsnius. Kiekviena džataka baigiasi trumpu paaiškinimu, kur Buda siūlo sutapatinti savo amžininkus su veikėjais, tuo pabrėždamas, jog moraliniai ketinimai lemia naują gimimą. Džatakos parodo, kad bodisatvos, kaip ir visos būtybės, per jų žmogiškus, gyvūniškus ar dieviškus gyvenimus, pamažu bręsdamos, privalo griežtai laikytis 10 esminių dorybių ir jas tobulinti.

Kitas Pali kanono tekstų sąvadas, pasakojantis Bodisatvos gyvenimo istoriją — Buddhavamsa, arba Budos pirmtakai. Legendinio pobūdžio Buddhavamsa pasakoja 24 Budų, Gautamos pirmtakų, istoriją ir pranašauja ateisiant būsimųjų laikų Budą Metėją (Maitrėją).

Abu šie kūriniai surašyti palyginti vėlai ir laikomi paties Budos pasakojimų ir aiškinimų aprašymu. Nuo pat sukūrimo jų populiarumas milžiniškas ir nemažėja.

Sutta pitakoje, kuri skirta ir pasauliečiams, ir vienuoliams, taip pat yra giesmių. Jos eiliuotos kaip ir Dhammapada pavadinta nikaja. Dhammapada, „Eilės apie Mokymą“ — vienas garsiausių budistinių tekstų, svarbių tiek savo literatūrine verte, tiek jame keliamomis pamokomomis temomis.

Abhidharma pitaka (dar vadinama Aukščiausiojo mokymo arba Mokymo pakartojimo pintine) parašyta sausu akademišku stiliumi specialistams. Čia yra pamokslai etikos ir abstrakčiomis filosofinėmis temomis. Tai metafizinis Budos mokymas, pasiekiamas tik aukščiausio dvasinio ir dorovinio lygio žmonėms.

Be Pali kanono, yra ir kitų svarbių budistinių tekstų pali, sanskrito, kinų ir kitų Azijos tautų kalbomis. Garsiausi iš jų — „Karaliaus Milindos klausimai“ (I a.); dogmatiškas veikalas „Kelias į tyrumą“, kurį V a. parašė Budagosa; ir „Aukštojo mokymo reikšmės santrauka“, sukurta Amirudos XI a.

Mahajanos budistai pripažįsta kur kas daugiau autoritetingų tekstų, nei tradiciškesni teravados budistai. Ypač svarbi vieta mahajanos literatūroje tenka traktatams, skirtiems Išminties tobulinimui. Manoma, kad jie atsirado Indijos pietuose, nors išliko šiaurės Indijos kraštuose. Tie traktatai labai įvairaus dydžio — nuo 125000 strofų iki vos kelių skiemenų. Tarp jų minėtini „Gerojo Įstatymo lotosas“; „Sukavati rojaus aprašymas“; „Mokymo apreiškimas Lankoje“; ir svarbiausias — „Tobulos išminties vadovas“, detaliai išaiškinantis nušvitimo būseną. Kai kurie šių tekstų yra praktiniai, kiti filosofinio pobūdžio. Ištisos filosofinės mokyklos susibūrė įvairių vadovų, arba sutrų, pagrindu, o paskui jau rašė savas knygas, šastras, kur stengėsi nuodugniai pagrįsti budizmą ir papildyti jo interpretacijas.