Vieta, kur gyvena garbingi žmonės (arhatai) yra nuostabi vieta, ar tai būtų kaimas, ar miškas, lyguma ar kalvos. Puikūs yra miškai, kur minia nedžiūgauja; išsivadavę iš aistrų žmonės suranda juose džiaugsmo, nes nebeieško juslinių malonumų.
Dhammapada
Reikšmingas mahajanos indėlis ir naujovė, lyginant su hinajanos mokymu, buvo kosmologijos ir mitologijos išplėtojimas. Erdvinė Vedų pasaulio sandara duoda gaires budizmo kosmogonijai.
Erdvėje, apie kurią negalima pasakyti, ar ji turi galą, ar yra begalinė, išsibarsčiusios nesuskaičiuojamos visatos, sudarytos pagal vieną modelį. Nesuskaičiuojama pasaulių daugybė sugrupuota į daugybę pasaulių sistemų (jų tiek, kiek Gange smilčių). Kiekvienas pasaulis — tai žemės diskas, gulintis okeane, kuris pakibęs ore, esančiame erdvėje (akašoje). Iš 6 karminio pasaulio — samsaros sričių, 2 yra po žeme (pragaro padarų ir ėdrių dvasių — pretų — sfera), 2 žemėje (gyvūnai ir žmonės) ir 2 danguje (demonų ir dievų sfera). Trys pasaulio aukštai, sritys, liudijančios nenutrūkstama pažangą minties išsivadavimo kelyje, parodo, kad budizmui svarbiausia moralinės vertybės ir disciplinos.
Apačioje yra troškimų pasaulis. Jis yra cilindro su vertikalia ašimi pavidalo, jo viršutiniame rate gyvena žmonės, gyvūnai ir žemesnės dievybės. Tai žemiškasis pasaulis, sritis, kurioje veikiama iš geismo paskatų. Rato viduryje stūkso aukštas Šumero kalnas, aplink kurį sukasi saulė, mėnulis ir žvaigždės. Kalną supa vandenynai ir septynios žiedo pavidalo kalnų grandinės, kurios atskiria žemę nuo vandenyno ir neleidžia vandenims išsilieti erdvėn. Šumero papėdėje į keturias pasaulio puses išsidriekia keturi žemynai, atitinkantys kiekvieną iš keturių pasaulio šalių. Pietinis žemynas Džambudvipa, pavadintas džambo medžio arba rožės medžio — obels — vardu, yra centre; jo dalį sudaro Indija, jis turi trikampę jos formą. Šiaurinis žemynas Utarakurus apgyventas žmonių, gyvenančių tobulą laimingą gyvenimą, nieko neveikiančių, neturinčių jokių rūpesčių nei vargų. Žemiško rojaus koncepcija taip pat buvo siejama ir su buda-Amitaba ("begalinė šviesa"), kuris ir sukūrė šį — „Amitabos laukus“ kažkur toli vakaruose. Kitą vertus, pasak budistinės kosmologijos, Anavataptos ežeras Himalajuose yra apsuptas penkių mitinių kalnų grandinių; tarp jų — Gandamadana, „Svaiginantis kvapas“, — tikras rojus, kuriame gyvena įvairios nuostabios būtybės. Čia susitinka „patys sau pabudę“ budos, kurie, negalėdami perteikti įgyto žinojimo, patiria tik laikiną nirvaną. Toji nirvana taps galutinė tik tuomet, kai pasirodys „visiškai ir galutinai nubudęs“ Buda. Taigi belaukdami jo ateinant, jie visi glaudžiasi trijuose urvuose. Apsivalymo ceremonijoms, kuriomis sutinkama kiekviena mėnulio fazė, jie susirenka tam skirtoje aikštelėje nepaprastai kvapnaus medžio paunksmėje. Šitame rojuje, kur visos būtybės nusiteikusios labai draugiškai, viešpatauja pats tobuliausias sutarimas. Kitų žemynų tėra tik vardai. Šumero kalno viduryje, jo viršūnėje ar virš jos, dangaus rūmuose gyvena troškimų pasaulio dievai — senosios vedų religijos dievai, kuriuos valdo Indra, budistų tekstuose vadinamas Šakra.
Po žemiškojo pasaulio žemyn leidžiasi pragarai. Žemėje arba tarpuose tarp visatų prakeiktieji kenčia įvairiausius kankinimus, dažnai taip pat nepaprastai ilgai trunkančius, kaip ir palaimingas dievų gyvenimas, bet, kaip ir pastarasis, turinčius pabaigą. Palaima, kaip ir pragaro kančios, buvo skirta visoms karminėms būtybėms, taip pat ir dievams, o būvimas pragare irgi buvo laikinas sustojimas prieš eilinį atgimimą. Pragaruose būtybės, dar prieš atgimdamos, atyginamos už klaidas, padarytas sąmoningai pažeidus moralines normas.
Virš troškimų pasaulio yra formų pasaulis, kuriame gyvena tik eterinių kūnų dievai, paskendę beribėje meditacijoje. Keturi to pasaulio aukštai iš tikrųjų atitinka keturis budistinės meditacijos etapus ir su septyniolika jų lygmenų parodo dvasios pasiektą išsivadavimo lygmenį. Uoliai medituodami vienuoliai, be kitų privalumų, užsitikrina ir galimybę atgimti tarp tų dievų. Apatinis aukštas — Brahmos buveinė, drauge su Šakra jis vaidina svarbu vaidmenį budistinėse legendose. Formų pasaulio dievai — grynas tyrumas ir gryna šviesa, jų perregimiems kūnams nereikia maisto, o jų mintyse nėra vietos nė menkiausiam nuodėmingam norui, jie išsivadavę iš troškimų ir viską suvokia tik iliuziškai. Nesusitepę gimimu, jie iškart patenka į dangų, neturėdami nei tėvo, nei motinos.
Virš formų pasaulio, arba už erdvės ribų, yra beformis pasaulis, „nemateriali iliuzijų nebuvimo sritis“, kurioje sukauptos psichinės būsenos, susijusios su keturiomis skirtingomis begalybėmis, nematerialiaisiais susikaupimais. Čia gyvena bekūniai dievai, grynos dvasios, visą savo svaiginamai ilgą gyvenimą panirusios į psichines būsenas, be galo artimas absoliučiam nesąmoningumui.
Šeši dievų pasaulio lygmenys rodo tolydinį materialių troškimų atsisakymą.
Toks tad yra kalėjimas, kuriame gyvena būtybės, sulig kiekviena mirtimi persikeliančios į kitą aukštą, pereinančios iš eilės visus penkis prakeiktųjų likimus, išalkusios šmėklos, klaidžiojančios ant žemės arba po žeme, gyvūnai, žmonės ir dievai.
Nirvana, arba užgesimas, kuris nereiškia sunaikinimo, o tėra tik išsivadavimas iš visų materialinių ar dvasinių rūpesčių, neturi apibrėžtos vietos.
Visata, nors jos trukmė nepaprastai ilga ir skaičiuojama milijardais metų, patiria kūrimosi, plėtotės, nuosmukio ir žlugimo fazes, pastarąją paprastai pagreitina ugnis, vanduo ir vėjas. Visi pasauliai neamžini — jie egzistuoja mahakalpą, iš 4 kalpų, kiekviena jų trunka milijonus metų. Ne kiekvieną kalpą pasirodo buda — būna ir tokių laikų, kada budos visai negimsta; tai tuščiosios kalpos. Dabartinė kalpa labai sekminga: jos metu turi atsirasti tūkstančiai budų, po vieną 5000 metų. Ypatingą galią kiekvieno budos dharma turi tik apie 500 metų, po to ši galia mąžta, o pasaulis pasineria į nežinojimą — avidją — iki kito budos atėjimo.
Budizmas neteikia rekšmės stebuklams, o ir pats Buda tėra žmogiška būtybė, kuri pabudo iš paklydimų tamsos savanaudiškumo, godumo bei nemokšiškumo nevaržomam gyvenimui. Todėl jis ir iškilo aukščiau už žmogaus prigimtį į tokį dvasinį lygmenį, kuris suteikė jam netgi magiškų galių. Budizmas neišpažįsta amžinojo dievo. Tačiau laikui bėgant, budizmas, įtakojamas kitų religijų ir filosofinių sistemų, keitėsi. Tikintieji pripažino daugelį induizmo ir kitų religijų dievų. Kita vertus, induizmo dievai budizme tik paminėti, o Mahešvara, kitaip tariant, Šiva, tėra pirmasis iš „žmonių žemės dievų“. Budizme dievai ir dvasios dažnai gyvuoja tarp žmonių.
Mahajanos pasekėjams ir pats mokytojas vis labiau ir labiau panašėjo į dievybę, aukščiausią tarp kitų dievų. Jei iš pradžių Buda buvo dorovinės tobulybės pavyzdys, tai vėliau tapo pasaulio valdovu ir net abstrakčiu simboliu. Mahajanoje iš viso iškilo ateities budos — Maitrėjo — garbinimas. Budizmo mitologijoje Budos yra nepalyginamai aukščiau už visus, taip pat ir reinkarnacijai pasmerktus dievus. Žmogaus pavidalo budos gimimas — didelis įvykis, pažymimas gamtiniais ženklais. Budos savo sąmonės pastangomis gali sukurti ištisus pasaulius, kaip tai darė Amitaba. Budų buvo begalybė, tai ir Avalokitešvara, Vairočana, Mandžušri, Vadžrapana ir kiti. Tūkstančiai budų ir bodisatvų papildė nedaugelį hinajanos budų ir arhatų.