Budizmas, išskyrus jo tantriškąsias atmainas, nereikalauja, jog tikintieji atlikinėtų kokias nors apeigas ar ceremonijas, ir tik pamaldumas bei tradicija skatina švęsti kai kurias šventes ar garbinti relikvijas ir šventąsias vietas. Teravados budizmas atmeta visus ritualus ir atvaizdų, net Budos statulų, garbinimą; juk melstis Budai beprasmiška, jis vis tiek nugrimzdęs į nirvaną. Ankstyviausios žinomos „religinės apeigos“ buvo vienuolių susirinkimai, kurie dažnai vykdavo tyloje susirinkus medituojant.
Mahajanos budizmas pripažįsta ir leidžia kur kas daugiau kultų bei ritualų, negu teravados. Nors kulto laikymasis, tarkim, kurio nors iš budų garbinimas, ir nėra taip vertinamas, kaip sekimas pačiu Budos mokymu, toks kelias į šventumą irgi pripažįstamas tiems, kurie savo tikėjime silpnesni.
Mahajana išplėtojo apeigų sistemą. Čia suklestėjo ritualinės formulės, vieši renginiai su eisenomis, maldos prieš statulas, smilkymai. Budizmas atsisakė kruvinų aukojimų, nes jie prieštaravo esminiams Mokymo principams. Budai net priskiriami žodžiai: „Aš netikiu laime, pasiekta per kitų kančias.“ Budistai kartodavo Mokymo išpažinimo formules, garsiai kartodavo Mokymo tekstus, garbindavo Mokytoją ir giedodavo giesmes. Jiems svarbus buvo individualus santykis, todėl būtinas buvo susikaupimas, įsigilinimas į save, į savo vidinį pasaulį, mąstymas apie mokymo tiesas. Kultas net ir mahajanoje išlaikė paprastumą. Jį tesudarė savotiškos pamaldos — garsiai skaitomi tekstai, Mokymo išpažinimas, pagarbinimas, gėlių aukojimas, kelių lempelių prieš Budos statulą uždegimas.
Budos gimimo, o teravados šalyse — jo nušvitimo ir mirties laikas yra minimas ir vadinamas vesaku. Ruošiantis vesaku, Budos statulos yra išpuošiamos, o Kinijoje dar ir nuplaunamos kvepiančiu vandeniu. Į vienuolynus nešamos aukos. Kartais čia rengiami fejerverkai. Lietaus sezono metu paprastai vyksta vasa (meditacija vienumoje). Budos laikais tuo metu buvo nekeliaujama. Vienuoliams buvo įsakoma nesitraukti iš vietos, mokytis ir medituoti. Vasos metu paprasti žmonės taip pat stengiasi rasti laiko mokymuisi ir meditacijai. Vasos pabaigoje žmonės aukoja vienuoliams naujus drabužius. Šventės vyksta ir Budos pirmajam pamokslui paminėti.
Jau po Budos mirties išsiplėtojo relikvijų garbinimas. Saugomi ir garbinami šventųjų (ir paties Budos) palaikai, jų daiktai, jų garbei sukurti paminklai. Šri Lankoje švenčiama šventojo Danties šventė, kai vienas iš Budos dantų iškilmingai nešamas gatvėmis.
Išplito tų vietovių, pastatų, giraičių, medžių, kurie kaip manoma buvo susiję su Budos ar jo pasekėjų biografija, garbinimas. Pagrindinės budistų šventosios vietos susijusios su svarbiausiais Budos gyvenimo momentais. Tai jo gimimo vieta (Lumbini giraitė), jo nušvitimo vieta (Bodigaja), pirmojo pamokslo vieta (Benaresas ar jo apylinkės) ir mirties vieta (Kušinagaras). Šventosios vietos buvo išpuoštos šventyklomis, stupomis, paveikslais ir statulomis. Jos sutraukdavo minias maldininkų, taip pat ir iš kitų šalių. Budizmui plintant, vienuolynai gražėjo ir turtėjo, nors paprotį imti iš tikinčiųjų dovanas auksu ir pinigais pasmerkė dar Vaišalio susirinkimas. Buvo statomi dideli vienuolynai, paminklai, primenantys šventus įvykius, kuriami meno kūriniai.
Mahabodi vietovė Bodigajoje — Nubudimo vieta — laikoma svarbiausia visiems budistams maldininkams. Būtent čia visi budos, tiek praeities, tiek ateities, įveikia Marą ir jo blogio jėgas ir „visiškai nubunda“. Dabartinės šventovės vietoje III a. pr. m. e. Ašoka pastatydino mažytę šventyklėlę. Didžioji šventykla, kurios statyba priskiriama vienam Šri Lankos karaliui, buvo pastatyta maždaug V-VI a. XII a. ji buvo sugriauta musulmonų, vėliau restauruota, atstatyta ir kelissyk perstatinėjama daugiausia Birmos budistų, kurie suteikė jai dabartinį pavidalą.
Sarnate, toje vietoje, kur buvo pasakytas Pirmasis pamokslas, Ašoka iškeldino monolitinį kokių 15 m. aukščio stulpą. Apatinė jo dalis tebestovi, o kapitelis saugomas Sarnato muziejuje. Kapitelis vaizduoja keturis stilizuotus liūtus, nešančius ant nugaros ratą,- tai viena garsiausių kolonų. Sarnatas taip pat garsus budistų kulto paminklais, kurie priskiriami įvairiems šios religijos istorijos laikotarpiams. Čia greta ankstyvųjų viharų — komplekso įrenginių, kuriuose gyvendavo ir atlikdavo religines apeigas budistų vienuoliai, — yra naujais laikais pastatytas Mūlangandhakuti — Viharas. Tame pačiame Sarnate išliko griuvėsiai stupų — Džagat Singho, kuris buvo pastatytas lyg ir toje vietoje, kur buvo pasakytas pirmasis pamokslas, bei Dhamekšo — kaip pasakojama legendoje, šioje vietoje 500 budistų vienuolių pasinėrė į nirvaną.
Svarbiausia budistų šventykla, relikvijorius ir memorialinis statinys, garbinamas tikinčiųjų, — stupa — vis dėl to buvo sukurtas ne budizmo ir ne budizmui. Stupos, kupolo formos pastatai, kurių pagrindą sudaro kvadratinis postamentas, kildinami iš supiltinio kapo, arba pilkapio — tumulus, taigi siekia bronzos ir geležies amžių. Senesniais laikais tai buvo masyvus plytų ar akmens pastatas, turintis cokolį ir iškeltą ant stulpo kupolą bei špilį, kuris iš pradžių padalytas skėtiniais ir bažnytinių vėliavų aukštais, krikščioniškosios eros pradžioje įgavo stupai būdingą kūginį, dažniausiai varpo pavidalą. Stupos stilius kito priklausomai nuo regiono. Išsivystė tibetietiška čorteno forma, Tailande pirmykštė formulė buvo išrutuliota į aukštį. Šiuolaikiniai statiniai gali būti dekoruojami tapytais vaizdais. Puikus senovinės stupos pavyzdys yra Didžioji Sančio stupa, pastatyta II a. pr. m. e. ant Ašokos karaliavimo laikų stupos liekanų. Jos akmeninė baliustrada su keturiais monumentaliais portalais buvo iškalta I a. pr. m. e. pabaigoje, o jos skulptūros, dovanotos pamaldžių donatorių, — medžio ir dramblio kaulo drožėjų bei metalo liejikų kūriniai. Sukurtos tęstinio pasakojimo principu, jos vaizduoja gausybę personažų. Džatakos, pagrindinė senosios mokyklos tema, retai iliustruojamos; labiau mėgstamos Budos gyvenimo ir budizmo istorijos scenos. Priešais, vakariniame portale ant piliorių, pavaizduotas Pirmasis pamokslas, kurį simbolizuoja Ratas ir trys stupos, primenančios relikvijų pasidalijimą. Architravuose pavaizduotas Maros pralaimėjimas, Nubudimas po Bodi medžiu, karas dėl relikvijų ir Kušingaros sostas.
Stupos buvo statomos vietose, susijusiose su Budos gyvenimu ar jo mokymu, ir buvo taip pat skiriamos relikvijoms saugoti (Budos kaulai, dantys, plaukai, pelenai iš jo laidotuvių laužo). Vaikščiodami aplink stupą lankytojai atiduoda Budai pagarbą. Mažos stupos buvo statomos čaitjo viduje. Vėliau imta statyti didelius pastatus, kuriuos aptverdavo tvora su 4 vartais (pagal pasaulio šalis). Stupas statydavo ir legendinių budizmo platintojų kapavietėse, netoli nuo jų gyvenviečių, — tai buvo užmūryti kupolo formos statiniai. Aplink juos išaugo kiti pastatai, taip atsirado ir vienuolynai.
Patys seniausi žinomi budizmą šlovinantys meno kūriniai sukurti Ašokos viešpatavimo laikotarpiu. Nedaug kas liko iš stupų, pastatytų didžiųjų piligrimysčių vietose, tačiau keletas ten iškeltų stulpų gerai žinomi; pavyzdžiui, stulpo, iškelto Pirmojo pamokslo vietoje, kapitelis „su liūtais“ (dabar saugomas Sarnato muziejuje). Ankstyvajame budistų mene paties Budos figūrų nerandame, jas pakeičia vaizdai įvairių daiktų, susijusiu su Gautamos gyvenimo istorija ar mokymu, pavyzdžiui, Bodi medžio, simbolinio rato, lotoso ir panašiai. III a. pr. m. e. karalius Ašoka pavertė Bodi medį tikru garbinimo objektu, jis aptvėrė jį tvora su galerija, ir akmens plokštėje, vaizduojančioje Nubudimo sostą, liepė iškalti skulptūras. XII a. medis sunyko. Kai budizmas įsigalėjo Šri Lankoje, viena jo gyvatšakė buvo ten nugabenta, ir iš jos atsodintas medis, kurį šiandieną matome Mahabodi vietovėje. Įprastas budizmo simbolis — gėlė lotosas, kurios šaknys auga giliai tvenkinio dugne. Budistai sako, kad žmogus turi stengtis būti panašus į lotosą. Tyras jo žiedas simbolizuoja nušvitimą. Vienas seniausių budistų garbinimo objektų — simboliniai Budos pėdos atspaudai. Budos pėdos ar pėdų atspaudo paskirtis — priminti, kad Buda ir Mokymas garantuoja globą. Mokymo Ratas — Budos doktrinos ir mokymo simbolis. Medituojant Budai pavyko suvokti gimimų ir mirčių ciklą, tikrą ydų ratą. Na o mokymas suteikia galimybę apeiti šį kančių ratą Vidurio keliu. Išjudinti Mokymo Ratą — kitu ratu, tai yra žinių ciklu, sulaužyti pragariškąjį ratą. Kartais labai didelis (beveik 2 m. skersmens), jis vaizduojamas iškeltas ant stulpo, paprastai apsupto gazelių (aliuzija į pirmąjį pamokslą). Kai kurie ratai ir kai kurie stulpai turi užrašus, suteikiančius visą informaciją apie Budos doktriną. Senosios indų Maurjų valstybės klestėjimo laikotarpiui (III a. pr. m. e.), kuriame labai paplito budizmas, būdingi skulptūromis apvainikuotų memorialinių kolonų pavidalo paminklai. Prabangus dekoras ir skulptūros, puošiančios stulpus, pirmiausiai vaizduoja Budą ir jo mokymą. Kompozicijos simbolika, pradedant Budos pėdų atspaudais ir baigiant Mokymo Ratu su Trimis Brangenybėmis ir skėčiu, — tai pati Budos ir jo mokymo esmė. Toks vaizdavimas būdingas vediškai tradicijai ir parodo, kodėl taip greitai paplito mahajana. Ašokos viešpatavimo laikais, nuo V-VI a., Indijoje ratas nebevaizduojamas.
Visose budizmą išpažįstančiose šalyse yra šventyklų, bet čia jų vaidmuo nėra labai svarbus. Kai kurių budistų pastatai vadinami pagodomis. Pagodos, ypač Japonijoje ir Kinijoje, dažnai yra kelių aukštų bokšto formos. Pagodos ir stupos dažnai stovi už šventyklų. Čaitjas (šventykla — maldos namai, turintys kokią nors relikviją) yra pailga salė, kurios vidus suskirstytas kolonomis ir baigiasi apsida. Kadangi buda laikomas kiekvienas, pasiekęs nušvitimą, tai čia gali būti šimtai statulų (pavyzdžiui, Po šventovėje Bankoke — 394 paauksuotos budų statulos).