Brolis išmoko
statyti iš vilnos ir kraujo,
dirbti kepykloje,
nudelbti akis.
Tapo nepastebimas,
nepažinus.
Paskutinė diena, kai
aš dar jį aiškiai mačiau,
buvo sausio 11,
snigo, -25.
Krosnyse degė pyragai –
jis stovėjo sustingęs, be žado.
Daugeliui rusakalbių taip nutiko
jau po visko, o brolis,
tarsi būtų nujautęs,
traukėsi į savo kiautą,
nyko, mažėjo.
Tądien grįžo anksčiau iš darbo.
Gatvėse jau nesimatė mašinų,
o sniegą vertė ir vertė. Tada
nusipirkome druskos, degtukų.
Kažkur nutraukė elektros laidus, ir
kambary temo.
Brolis erzino šunį,
kol tas įsisegė jam į nosį,
pabiro raudonos uogelės ant kilimo.
