Toks Stasys, ūkininkas iš Vieversių,
juokais padirbo siųstuvą.
Manė, parodys kada mergaitėms,
kaip dievas kalba per jų Majakus ir VEFus.
Bet – pirmą kartą išėjęs į eterį –
paplūdo žiogų čirpimu ir šalavijais, -
tiek jame buvo visko daug.
Dvi dienas nemiegojo, nevalgė.
- Vieversių radijo stotis eteryje, -
tęsiame laidą.
Trečią dieną jį aplankė brolis.
Tarė: - Tu – mano dvynys, beveik aš.
Todėl – še! – pyragą, giros –
nešiau Onelės vestuvėms,
bet argi ne tu man svarbesnis?
Eik, išsitiesk ten, ant šieno, nors valandėlei.
- Vieversių radijo stotis eteryje,
aš – Algis.
Dabar girdėsite lapių olas, šiltas skiedras,
samanas ant akmenų.
Ir šitaip trisdešimt metų – nenutrūkstančios transliacijos
uodams ir ožkoms
Vieversių kaime.
