„Totalitarizmo ištakų“ pratarmėje Hannah Arendt taikliai pastebi „erzinančią nedermę tarp realios moderniojo žmogaus galybės ir jo nesugebėjimo gyventi tame pasaulyje, kurį jis susikūrė savo jėgomis“. Žmogui, kurį šiuolaikinis mokslas apdovanojo beveik neribotomis galiomis keisti pasaulį, jo paties kūrinys kelia siaubą, nes retai, o gal ir niekada, nėra panašus į tokį, koks buvo užmanytas. Primygtinai ne vienoje knygoje ar esė Arendt keliamas klausimas „ką mes darome?“ yra klausimas, ar mes suprantame, kur mus gali nuvesti mūsų pačių projektai.