Vieni tokie

1. 

Vienas toks 
Štazi agentas
paklydo laike,
apsistojo Babilonijoje.
- Vargše mano širdie, -
vis kartodavo.
- Vargše mano širdie!

Babilonijos karalienės plaukuotos kojos,
mano širdie.
Vakar sudaužiau lentelę su geriausiu savo eilėraščiu,
mano širdie.
Išmokiau kareivius keiktis ir lošti kortomis,
mano širdie.
Temstant šventyklos kieme 
pasakoju anekdotus apie Marksą su Engelsu.

Ir rodos, - viskas gerai,
bet trūksta
naktinių Leipcigo šnaresių ir
radijo taško pypsėjimo, ir
mergaičių, mėgdžiojančių Marlene.

---------------------------------------

Todėl ieškojo nemirtingumo gėlelės, 
rado vienos tokios pirklio našlės lūpose.
Po 2600 metų vėl tapo Štazi agentu.

- Nuo šiol aš vadinsiu tave Žižek,
paklydusi mano širdie, -
tarė.

2. 

Toks Stasys, ūkininkas iš Vieversių,
juokais padirbo siųstuvą.
Manė, parodys kada mergaitėms, 
kaip dievas kalba per jų Majakus ir VEFus.
Bet – pirmą kartą išėjęs į eterį –
paplūdo žiogų čirpimu ir šalavijais, -
tiek jame buvo visko daug.

Dvi dienas nemiegojo, nevalgė.
- Vieversių radijo stotis eteryje, -
tęsiame laidą.

Trečią dieną jį aplankė brolis.
Tarė: - Tu – mano dvynys, beveik aš.
Todėl – še! – pyragą, giros –
nešiau Onelės vestuvėms,
bet argi ne tu man svarbesnis?
Eik, išsitiesk ten, ant šieno, nors valandėlei.

- Vieversių radijo stotis eteryje,
aš – Algis.
Dabar girdėsite lapių olas, šiltas skiedras,
samanas ant akmenų.

Ir šitaip trisdešimt metų – nenutrūkstančios transliacijos
uodams ir ožkoms
Vieversių kaime.