Į tapybą ant stiklo panaši ir smėlio barstymo technologija. Čia taip pat kadras sukuriamas, užfiksuojamas ir pakeičiamas. Skirtumas tik tas — kad naudojami ne dažai, o smėlis ar kitos birios medžiagos. Šios medžiagos užbarstomos ant plokštumos, ir iš jų formuojamas ar ant jų išbraižomas piešinys. Kartais šis procesas atliekamas ar filmuojamas gyvai, kartais — pakadriui. Ir nors pirmasis atvejis greičiau laikytinas performansu, bet tradiciškai abu vadinami smėlio animacija. Vis tiek vaizdo formavimas vienodas.
Kadangi vaizdas kuriamas iš smiltelių, gan sudėtinga tokiu būdu pavaizduoti smulkias detales, todėl paprastai daromas didesnis piešinys, nei įprasta pieštinėje animacijoje, o plokštumos paviršius parenkamas ypač kruopščiai — jis turi būti lygus, lengvai nuvalomas ir neįsielektrinantis. Kad smėlio animacija būtų ryškesnė ir išraiškingesnė, dažnai naudojamas papildomas apšvietimas, kuriantis šešėlių žaismą. Apšvietus iš viršaus, smėlio piešinių kontūrai išryškėja. Jei smėlis barstomas ant iš apačios apšviesto stiklo lakšto, kiekviena smiltelė virsta tamsiu siluetu baltame fone, atskleidžiamas pačios medžiagos būsenos grožis. Pastarąjį būdą naudojo Caroline Leaf, laikoma taip pat ir šios technologijos pradininke (labai jau kūrybinga teta — žvilgt!). Tačiau bene žinomiausias su smėliu dirbantis menininkas yra vengras Ferenc Cakó.
Kartais vietoje smiltelių, vaizdas sudedamas iš karoliukų, kruopų ir kitų smulkesnių ar stambesnių objektų, tačiau šie animavimo būdai panašesni į manipuliavimą tūriniais objektais (o dabar meškiukai svyrinėja po plokštuminės animacijos valdas, todėl tsss…).