Į tapybą ant stiklo panaši ir smėlio barstymo technologija. Čia taip pat kadras sukuriamas, užfiksuojamas ir pakeičiamas. Skirtumas tik tas — kad naudojami ne dažai, o smėlis ar kitos birios medžiagos. Šios medžiagos užbarstomos ant plokštumos, ir iš jų formuojamas ar ant jų išbraižomas piešinys. Kartais šis procesas…

Ko tik nesugalvoja animacijos kūrėjai — meškiukų galvelės neišneša! Ir viskas tam, kad pasakojimas su jam suteikiamu pavidalu susidainuotų. Pieštinė animacija pradžių pradžioj mažai ką galėjo pasiūlyti, bet vystantis ar plintant naujai technikai, skleidėsi ir menininkų fantazija. Štai ir pražydo meškiukų laimei, štai ir išsiskleidė tapybos ant stiklo technologija…

Antrame medijų kurse yra septyniolika mergaičių. Ir mano vargšė galvelė tarp jų susipainiojo. Išties, nebegaliu prisiminti, kuri iš jų pasakojo apie Didžiosios Britanijos animaciją (Agne, tu?). Ir pasakojo dalykus nematytus, negirdėtus. Nutariau pasidėti jos istorijas į meškiukų taupyklę. Taigi, nuo 1899 iki 2008 metų ūkanotoje žemėje nutiko daug dalykų…

Kai mažo proto meškiukai peckioja Flash ar Synfig, tai su pieštine animacija visai ne kas būna: trūkt, brukt, keberiokšt. Piešiant animacinius filmus, labai sudėtinga tinkamai atvaizduoti veiksmą laike (timing) — kadras rodomas sekundės dalį, ir jį ruošiant reikia tiksliai jausti, kas nutinka per šį labai trumpą laiko tarpą. Prastas animatoriaus laiko jausmas — tai neįtikinami judesiai ir netikusi filmo dinamika. Tam, kad išspręstų šią problemą…

Tobulinant tiesioginio keitimo technologiją, buvo sukurtas naujas būdas animuoti judesius — pieštinės animacijos technologija, dar vadinama tradicine animacija. Pirmuoju grynai pieštiniu filmu laikomas 1908 metais sukurtas Émile Cohl filmas „Fantasmagorija“. Animatorius atskiruose popieriaus lakštuose piešė kiekvieną judesio fazę, o vėliau kiekvieną piešinį filmavo pakadriui. Būtent toks šios technologijos principas…

Kartais mažo proto meškiukai užmiršta apie pjuvenas galvoje ir imasi skaityti paskaitas, pranešimus, rašinėti straipsnius. Juokias draugai ir kaimynai, o šleivos kojytės šoka kaip moka. Vienoje kolegijoje migdžiau studentus pasakomis apie animacijos technologijas. Taip taip… Apie tos pačios animacijos, kuri nuo 19 amžiaus džiugina mažus meškiukus ir didelius meškinus.

Žvilgt!

Per tą neekologišką medijų ekologiją visur dabar matau medijų susimaišymą. Štai, kad ir Koji Yamamura animaciniame filme sušvitusi Borgeso biblioteka. O juk, pasak Flusserio, kultūrinės atminties virtimas sakraliąja Biblioteka (ar net BIBLIOTEKA) ir suvedžiojo žmogų…

Aukštai sėdžiu, toli matau — nei tas menas elitinis, nei liaudžiai. Mo-no-li-tas jis. Hermetiškas. Tačiau liaudžiai reikia žaidimų, ir kartkartėmis imasi visas gražus pasaulis kokių meninių praktikų. Prieinamiausių. Karolius veria, juostas audžia, dainuoja. Visuotinio raštingumo amžiuje aptingome, tai rašinėti ėmėme. Tik skaityti nenorime — geriau vieną kartą pamatyti…