Lietuvos animacija — kelios gairės

Aukštai sėdžiu, toli matau — nei tas menas elitinis, nei liaudžiai. Mo-no-li-tas jis. Hermetiškas. Tačiau liaudžiai reikia žaidimų, ir kartkartėmis imasi visas gražus pasaulis kokių meninių praktikų. Prieinamiausių. Karolius veria, juostas audžia, dainuoja. Visuotinio raštingumo amžiuje aptingome, tai rašinėti ėmėme. Tik skaityti nenorime — geriau vieną kartą pamatyti. Ir čia, rodos, atviri vartai: kompiuteris, grafiniai redaktoriai, trimatis modeliavimas, flash, buitinės kameros ir fotoaparatai. Pilna tūbelė įrodymų. O lietuviškos neprofesionalios animacijos — ašarėlės. Ką jau ten, ir profesionali atrodo nekaip. Patyrinėčiau statinaitę, bet dugnelio nerandu — ar dar kalba kas apie lietuvišką animaciją? Tebūnie. Pradėsiu nuo straipsnelio vaikams. Ir papildysiu, po šimts meškiukų!

---

Skirmantas Valiulis. „Lietuviška animacija“ \\ Kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“, Vilniaus knygų mugė 2008

Lietuviška animacija gimė maždaug prieš šimtą metų, tačiau animaciniai filmukai buvo kuriami su didelėmis pertraukomis. XX a. pradžioje Kaune pirmuosius lėlių animacijos filmus sukūrė pasaulinio garso animacinių filmų kūrėjas Vladislovas Starevičius, vėliau dirbęs Maskvoje ir Paryžiuje. Po ilgos pertraukos, 1938-aisiais, dailininkas Stasys Ušinskas sukūrė pirmąjį garsinį lėlių filmą „Storulio sapnas“. Be to, S. Ušinskas — ir profesionalaus lėlių teatro įkūrėjas, 1937 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje už scenografijos eskizus ir lėles apdovanotas aukso medaliu ir diplomu.

Dėl karo ir prarastos nepriklausomybės animaciniai filmai Lietuvoje vėl pradėti kurti dar po ilgesnės pertraukos — tik 1970 m., kai pasirodė pirmieji Antano Janausko ir Zenono Tarakevičiaus filmukai.

XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje lietuviškos animacijos pasaulis sulaukė naujų kūrėjų — dailininkės Nijolės Valadkevičiūtės, iš mėgėjų kino išaugusio Vaidoto (Valento? — mano pastaba) Aškinio, karikatūrų kūrėjo Zenono Šteinio, Iljos Bereznicko, Henriko Vaigausko, Jūratės Leikaitės, Algirdo Selenio ir kitų. Jie subrendo neprilausomos Lietuvos sąlygomis ir išpuoselėjo animacinio kino tradicijas. Naujoji lietuvių animacija siejama su folkloru, pasakomis ir mitais, karikatūromis, tapyba ir net vaikų knygų iliustracijomis. Kuo ji įdomi? Pirmiausia — režisūros įvairove ir temų savitumu. N. Valadkevičiūtės filmai — sudėtingi ir intelektualūs. Algirdo ir Aurikos Selenių filmai išsiskiria spalvingumu ir tapybiškumu, aiškiais siužetais, paimtais iš pasakų ir sakmių. J. Leikaitė taip pat kuria filmus tautos papročių, etnografinių švenčių motyvais. H. Vaigauskas išgarsėjo ciklu „Paršiuko Čiuko nuotykiai“, o I. Bereznickas — animacinių filmukų serija „Baubas“.

Jau penkis kartus Vilniuje vyko tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“, leidęs susipažinti su pasaulio animacinio kino mokyklomis, žymiausiais kūrėjais. Svarbi festivalio dalis — kūrybinės dirbtuvės, kurioms vadovauja garsūs užsienio animacijos specialistai. Galima pasidžiaugti, kad lietuviški filmai gana dažnai ir po vieną, ir ciklais rodomi užsienio festivaliuose.

Animacijos menas Lietuvoje dėstomas Vilniaus statybos ir dizaino kolegijoje, Vilniaus dailės akademijoje. Animacijos pamokos vyksta Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje bei kitose vaikų animacijos mokyklose.

---

Šis straipsnelis, kartu su papildančia informacija apie animatorius ir jų darbus, neblogai iliustruoja Lietuvos animacijos istorijos vingius iki pat paskutinio dešimtmečio. Tačiau reikėtų pakalbėti ir apie menininkus, dirbusius užsienyje, neturėjusius galimybių kurti animacinių filmų gimtinėje, kur nebuvo profesionalių studijų. Bene žinomiausia tarybinių laikų animacinių filmų dailininkė lietuvė — Gražina Brašiškytė (1926-1983). Ji dirbo „Sojuzmultfilmo“ studijoje, kur kūrė tokius filmus, kaip „Drakonas“ ar „Užburtas berniukas“.

G. Brašiškytė gimė 1920 m. spalio 19 d. Šiauliuose, ten baigė gimnaziją. 1937 m. įstojo į Kauno meno mokyklą. Prasidėjus karui, su šeima atsidūrė Alma-Atoje, kur įstojo į laikinai išsikėlusio iš Maskvos Kinematografijos instituto meno fakulteto Multiplikacijos skyrių. Mokslus baigė 1948 m. jau Maskvoje. Lietuvoje G. Brašiškytei darbo neatsirado, todėl ji įsidarbino „Sojuzmultfilm“ studijoje. Iš pradžių dirbo dailininke-animatore, o 1955 m. debiutavo kaip dailininkė–statytoja filme „Užburtas berniukas“ (pagal S. Lagerliof pasaką „Nilso kelionės“). 1959 m. G. Brašiškytė sukūrė filmą pagal lietuvių liaudies pasaką “Gintarinė pilis”. 1961 m. jos filmas “Drakonas” Indijoje tarptautiniame festivalyje buvo apdovanotas aukščiausiu — “Sidabrinio lotoso” prizu. 1963 m. sukurtas filmas “Tarakonas” gavo prizą už geriausią metų filmą.

Dailininkės darbams būdingas lakoniškumas, tačiau kartu ir dėmesys detalėms. G. Brašiškytė ilgai ruošdavosi darbui, ieškodavo įdomių motyvų muziejuose, senose knygose, galų gale viską žaismingai supindavo neįprastų spalvų, fantazijos kupinuose piešiniuose. Juose daug humoro, net satyros.

Pasakojama, kad G. Brašiškytė labai norėjusi kurti profesionalią animaciją Lietuvoje. Ji nuolat lankėsi gimtinėje, net skaitė čia paskaitą apie animaciją. Dailininkė buvo pasiryžusi palikti „Sojuzmultfilmą“, jei tik Lietuvoje būtų sukurta studija. Deja, pirmo profesionalaus lietuviško animacinio filmo pasirodymo G. Brašiškytė nebesulaukė.

Animaciniai filmai: „Aš prisimenu“ (1975), „Ponis bėga ratu“ (1974), „Novelės apie kosmosą“ (1973), „Slapčiausia svajonė“ (1972), „Svetimi pėdsakai“ (1971), „Mes ieškome juodulio“ (1969), „Pažįstami veidai“ (1966), „Sveikas, atome“ (1965), „Galima ir negalima“ (1964), „Tarakonas“ (1964), „Drakonas“ (1961), „Gintarinė pilis“ (1960), „Tolimos salos paslaptis“ (1958), „Norų išsipildymas“ (1957), „Verlioka“ (1957), „Užburtas berniukas“ (1956), „Miško estradoje“ (1954), „Drąsusis Pakas“ (1953), „Lapė-statybininkė“ (1950) ir kiti.

Pagal „Rusijos animacijos žmonės ir skaičiai“ bei kitus Interneto šaltinius.

---

Meškiukas pastebėjo, kad — anava! — vėl kalbama apie profesionalią ir neprofesionalų kuriamą animaciją. Čia reikėtų pasakyti, kad Lietuvoje animacija prasidėjo nuo neprofesionalių entuziastų. Lėlinės animacijos pradininkas — savamokslis V. Starevičius, pirmą pieštinį filmą Z. Tarakevičius kūrė gamyklos patalpose. Ir tai ne pavieniai atvejai — iki pat 1983 metų, kai Lietuvoje buvo sukurtas pirmas profesionalus animacinis filmas, nuolatos atsirasdavo žmonių, mėginusių savo jėgomis kurti animaciją. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus duomenimis, Lietuvos kinomėgėjų studija net gaudavo užsakymų filmams. Taip Juozas Sakalauskas ir kiti piešė trumpus filmus Priešgaisrinės ir transporto inspekcijos užsakymu. Nors tokia mėgėjiška studija ir nebuvo finansuojama valstybės lėšomis bei negalėjo naudotis valstybiniais filmų platinimo kanalais, tačiau čia ir toliau buvo kuriami trumpi vaikiški filmukai. Juos pamatyti buvo galima respublikiniuose ir tarptautiniuose festivaliuose.

Animaciniai filmai: „Ežio namas“ (1968), „Telesforas gatvėje“ (1970) ir kiti.

Toks animacijos kūrėjų užsispyrimas juo labiau stebina, kad tuomet filmų kūrimo technologija buvo gana sudėtinga ir sunkiai įkandama pavieniams autoriams. Meškiukai girdėjo, kad V. Starevičius kūrė savo filmus vienut vienutėlis, tačiau ir jam buvo nesaldu, kai teko imtis garsinio ir spalvoto kino. O juk genialusis lenkas nuolatos turėjo užsakymų ir finansavimu apskritai nesiskundė. Kaip gi Lietuvoje buvo kuriami pieštiniai animaciniai filmai, neturint pakankamų lėšų? Kai naudojama celiulioidinė animavimo technika reikalavo spalvintojų, kontūruotojų, operatorių? Z. Tarakevičiui padėjo kolegos, o štai A. Janauskas visus filmus nuo pradžios iki galo sukūrė vienas. Dabar sunku pamatyti šio režisieriaus darbus, tačiau kritikai sako, kad jo filmukai išties profesionalūs, metaforiški, labai lakoniškos kalbos.

Žodžiu, nežmoniškas užsispyrimas ir daug darbo — taip gimdavo animacija Lietuvoje, kai gimti ji tiesiog negalėjo. Ir atrodytų, kad dabar, kai atsirado techninės galimybės daugeliui žmonių išmėginti save animacijoje, lietuviškų profesionalių ir neprofesionalių filmų srautas turėtų būti daug didesnis. Nereikia didelio kolektyvo, nebereikia spalvintojų, dažų paruošėjų — animaciją galima kurti naudojant megėjiškas kameras ir apdoroti asmeniniu kompiuteriu. Galima vėl sukurti animacinį filmuką nuo pradžios iki galo vienam. Pasaulyje tokie procesai ir vyksta — jei net nesirausčiau Tūbelės šiukšlynuose, tai meškiukas man primintų kad ir populiarųjį Makoto Sinkai ar Aleksėjų Budovskį, apskritai pradėjusį kurti animacijas verslo prezentacijų sistemoje. Deja, Lietuvoje matome tik tuzino VSDK bei VDA studentų darbus, keletą Flash animacijos pavyzdžių art.scene. Ir kas, bitele mano, liūdina, kad didžiuma darbų labai jau negražūs.

---

Lietuvių filmų centro duomenimis, Lietuvoje animacinius filmus kūrė

• AJ (Antano Janausko studija) — animatoriaus Antano Janausko studija,
• AniMagija,
• Filmų štrichai — Jūratės Leikaitės studija,
• Lietuvos kino studija,
• Sezamai atsiverk — Nijolės Valadkevičiūtės individuali įmonė,
• Vilanima — Valento Aškinio studija,
• Vilniaus dailės akademijos studija,
• Animacijos studija — Selenių studija.

• Valentas Aškinis
• Valentinas Ajauskas
• Rita Anskaitienė
• Ilja Bereznickas
• Danas Bereznickas
• Ramona Bujutė
• Ieva Bunokaitė
• Skirmanta Jakaitė
• Šarūnas Jakštas
• Antanas Janauskas
• Sandra Januškevičiūtė
• Rasa Jonikaitė
• Jūratė Leikaitė
• Mikas Malkovas
• Audra Matukienė
• Daiva Minkevičiūtė
• Jonas Nosalis
• Ana Oleinik
• Aurika Selenienė
• Algirdas Selenis
• Vladislovas Starevičius
• Vitalijus Suchockis
• Algirdas Šimkus
• Artūras Šimonis
• Zenonas Šteinys
• Zenonas Tarakevičius
• Algis Taujanskas
• Stasys Ušinskas
• Henrikas Vaigauskas
• Ramūnas Vaitkus
• Nijolė Valadkevičiūtė
• Juras Visockis

---

Informacija apie minimus autorius

Valentas Aškinis gimė 1959 m. Šiauliuose. 1983 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą, Miestų statybos ir projektavimo fakultetą. 1989 m. „Mosfilmo“ studijos eksperimentiniame kūrybiniame susivienijime „Debiutas“ gavo animacinių filmų režisieriaus diplomą. 1999 m. Respublikiniuose moksleivių techninės kūrybos namuose lankė Būrelių vadovų kvalifikacijos kėlimo kursus.

1979–1984 m. ir 1998–2001 m. Respublikinėje jaunųjų technikų stotyje vadovavo Animatorių būreliui, 1984–1991 dirbo animacinių filmų dailininku ir režisieriumi Užsakytinių filmų studijoje, 1987–1991 m. Lietuvos kino studijoje vadovavo Animacinių filmų susivienijimui, dirbo dailininku ir režisieriumi. Nuo 1991 m. iki dabar — animacinių filmų studijos „Vilanima“ vadovas, prodiuseris, režisierius, dailininkas, animatorius. Nuo 1999 m. — Animacijos mokyklos direktorius ir dėstytojas. 2002–2003 m. — Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Jaunųjų animatorių kursų ir edukacinės programos vadovas ir dėstytojas.

Valentas Aškinis savo pirmuosius animacinius filmus kūrė mėgėjiškoje studijoje „Sakalas“ prie vaikų klubo „Vostok“. Čia jis su bendraminčiais sukūrė tokius filmukus: „Nuo vėzdo iki…“ (1978), „Vėzdo vergas“ (1978), „Kiškio svainis“ (1978), „Nuo likimo nepabėgsi“ (1977). Vėliau tęsė darbą profesionaliai. Bene geriausiai atpažįstamas jo sukurtas personažas — dėdė Miegas, migdęs mažuosius „Labanakt, vaikučiai“ laidos užsklandoje.

Valentas Aškinis parengė „Animacijos pagrindų vadovėlį“ (leidėjas — Dailės akademija), sukūrė dokumentinį mokomąjį filmą apie animacinių filmų gamybos ant celiulioidinės juostos technologiją (1999).

Animaciniai filmai: režisavo Laikrodis ir dėdė Miegas (2006), Sidabrinis mėnulio šuo (2004), Odisėja (1998), Meškinai pasaulio gelbėtojai (1997), Prarasta laisvė (1997), Atgal į akmens amžių (1997), Normano arka (1995), Velnių istorijos (1995), Masagranas ir piratai (1994), Smaugliukas Džeikas (1993), Trovas (1992), Juodi miltai (1991), Pinklės mieste (1990), Kaktuso paslaptis (1989), Dėdė miegas (1986), Ežiukas (1984), Katinas žvejys (1984), prodiusavo Aš einu pas tave (2002), kitaip prisidėjo prie Marti iš jaujos (2006), Tik nereikia mūsų gąsdinti (2005), Užgavėnės (2005).

Pagal Lietuvių filmų centro informaciją ir kitus Interneto šaltinius.

Ilja Bereznickas gimė Vilniuje 1948 m. 1970 m. Kauno Politechnikos institute įgijo architekto specialybę. 1982-1985 m. mokėsi Maskvos Aukštuosiuose režisūros kursuose. Baigęs juos, įgijo animacinių filmų režisieriaus specialybę. Nuo 1985 m. dirbo „Lietuvos kino studijoje“ animacinių filmų režisieriumi. Per šį laikotarpį sukūrė apie 10 animacinių filmų.

Nuo 1993 m. su pertraukomis dirbo animacinių filmų režisieriumi ir animatoriumi Izraelyje, Norvegijoje, JAV. 1996-1997 m. dirbo animacijos padalinio režisieriumi kuriant animacinį filma „Gurin“ (1val. 20min.) Norvegijoje. Šis filmas buvo atrinktas į Kanų festivalį ir gavo keletą tarptautinių prizų. 1994-1995 m. ir 1997-2000 m. dirbo animatoriumi bei režisieriumi M. Zanderio (animacinio filmo „Tomas ir Džeris“ autoriaus) reklaminių filmų studijoje (JAV).

Nuo 1970 m. kuria knygų iliustracijas bei karikatūras, už darbą šioje srityje yra gavęs nemažai apdovanojimų. 2002 m. spalio mėn. Ilja Bereznickas Vilniaus dailės akademijoje įkūrė animacijos specialybės studijų programą. Nuo 2002 m. vadovauja Fotografijos ir medijos meno katedrai, dėsto animaciją. 2003-2004 m. dėstė animaciją Vizualinių menų mokykloje (School of Visual Art), New Yorke.

Animaciniai filmai: režisavo (ir ne tik) Baubo liga (2006), Tik nereikia mūsų gąsdinti (2005), Baubo aritmetika (2004), Senelis ir senelė (1999), Svajuko dramblionės (1995), Toks mūsų plastilininis gyvenimas (1994), Laikraštinis žmogus (1991), Atsargiai, vaikai (1990), Bermudų žiedas (1988), Baubas (1987), Dovana (1985), Telefonas (1984).

Lietuvių filmų centro informacija

Gimė 1937 metais. Dirbo ūkyje, ketino tapti traktoristu. Tačiau 1965 metais pabaigęs Telšių taikomosios dailės mokyklą, pradėjo dirbti Lietuvos kino studijos titrų ceche. Tuo metu studijoje nebuvo animacijos skyriaus, ir A. Janauskas pirmąjį savo animacinį filmą — „Mergaitė ir velnias“ (1967 m.) — kūrė eksperimentuodamas savo iniciatyva. Filmas apie mergaitę, sodinančią gėlelę, kurią velnias apsėja piktžolėm, liko neįgarsintas, nes tais laikais spalvotas siužetas negalėjo būti įmontuotas į nespalvotą kino kroniką. Kiti A. Janausko bandymai kurti animaciją LKS buvo animaciniai intarpai apie vaikėzą, krečiantį balandžio 1-osios pokštus kino žurnale „Tarybų Lietuva“ (Nr.14, 1967 m.), apie „skraidančius“ futbolininkus dokumentiniame filme „Du kėliniai“ (1968 m.). Vaidybiniame filme „Birželis, vasaros pradžia“(1968 m.) animuotas madų žurnalas.

1970 metais A. Janauskas sukūrė animacinį filmą „Iniciatyva“. Tai buvo pirmas LKS animacinis filmas, išvydęs Lietuvos kino, o po dvidešimties metų ir tarptautinių festivalių ekranus. Filmas nespalvotas, norint išvengti anksčiau sukurto filmo „Mergaitė ir velnias“ likimo. Jame pasakojama apie totalitarizmą ir netikusius sumanymus. Sakoma, kad filmas buvo sukurtas kaip atsakas Prahos pavasario įvykiams.

A. Janauskas kūrė animacinius intarpus dokumentiniams filmams, filmavo restauruojamus kultūros paminklus. Tik 1985 metais iš „Mosfilmo“ susivienijimo „Debiutas“ A. Janauskas gavo leidimą sukurti animacinį filmą „Antspaudas“ (1986 m.). Naudodamasis tokia pat baze, kaip ir kurdamas „Iniciatyvą“ — filmavimo staklėmis bei kamera — Lietuvos kino studijoje režisierius nufilmavo dar du animacinius filmus: „Užkrečiantis pavyzdys“ (1987 m.) ir „Palankios aplinkybės“ (1989 m.).

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, A. Janauskas 1991 metais įsteigė savo studiją „AJ“, kurioje sukūrė filmus: „Kėdė“ (1996 m.), „Sekantis!“ (1996 m.), „Užsisek saugos diržą!“ (1996 m.), „Ovacijos“ (1998 m.), „Perėja“ (1998 m.), „Telegastrovizija“ (2000 m.), „Trumpas sujungimas“ (2003 m.). A. Janausko filmai — tai optimistiškos, paradoksalios alegorijos, pasakojančios apie globalias problemas. Filmai buvo rodomi daugelyje tarptautinių kino filmų festivalių.

Animaciniai filmai: režisavo (ir ne tik) Trumpas sujungimas (2003), Ovacijos (2000), Telegastrovizija (2000), Perėja (1998), Sekantis (1996), Užsisek saugos diržą (1996), Kėdė (1995), Palankios aplinkybės (1989), Užkrečiantis pavyzdys (1987), Antspaudas (1986), Vaistinėlė (1971), Iniciatyva (1970), Mergaitė ir velnias (1967).

Pagal Lietuvių filmų centro informaciją ir kitus Interneto šaltinius.

Gimė 1963 metais Vilniuje. 1986 metais baigė Lietuvos Dailės Akademiją (architektūros fakultetą) Vilniuje. Nuo 1992 metų dirba knygų iliustratore (apipavidalino daugiau nei 20 knygų vaikams). 1997 metais baigė Lietuvos Kino Studijos dailininkų-animatorių kursus. Nuo 1998 metų dirbo Lietuvos Kino Studijoje animacinių filmų scenariste, dailininke ir režisiere. Nuo 1997 metų dirbo dailininke-statytoja animaciniuose filmuose „Kaktuso paslaptis“, „Kupriukas muzikantas“, „Normano Arka“ (rež.V Aškinis).

1996 metais režisūrinis debiutas animaciniame filme „Metamorfozės“ (7min., 35mm, „VILANIMA“) apdovanotas „UNICA 97“ (Austrija) sidabro medaliu ir diplomu, Sankt Peterburgo Baltijos šalių trumpo metro filmų festivalyje aukso medaliu.

J. Leikaitė kuria animacinius filmus įvairia technika (nuo tradicinės pieštinės animacijos iki koliažo ir pikselizacijos), tačiau daugelį jų jungia ta pati Lietuvos istorijos, papročių, tautosakos tema. 2007 metais pristatytas jos animacinių filmų rinkinys taip ir vadinasi: „Lietuvių animacija. Šventės ir sakmės“. Filmuose bandoma „dokumentuoti“ ir, kaip teigia režisierė, išsaugoti lietuviškas tradicijas. J. Leikaitės animacija tautosakiniais motyvais nepanaši į liaudišką primityvizmą. Jei pirmuose darbuose piešinys spalvingas ir žaismingas, tai naujausiuose gausu eksperimentų, netradicinėmis priemonėmis atskleidžiamos Užgavėnių, vestuvių tradicijos. Filme „Marti iš jaujos“ (2006) naudojami Viktoro Petravičiaus raižiniai, filme „Užgavėnės“ — dokumentiniai kadrai.

1999 metais J. Leikaitė suorganizavo Lietuviškų animacinių filmų festivalį ir animacijos dailininkų parodą JAV, Čikagoje Balzeko muziejuje. 1998 metais įstojo į Lietuvos Kinematografininkų Sąjungą, Animacijos Gildiją. Nuo 2002 metų Animacijos Gildijos Pirmininkė. 2000 metais stažavosi prodiuserių kursuose “Baltic Films Centre”(Danija).

Animaciniai filmai: režisavo (ir ne tik) Margučių rytas (2007), Marti iš jaujos (2006), Užgavėnės (2005), Mano miesto ateitis (2004), Paparčio žiedas (2003), 100 klausimų apie pasaulį. Lietus (2003), Solistė (2003), Svajonių bokštas (2001), Sraigė Maiva (2000), Braškės ant eglės (1999), Laiškai (1997), Metamorfozės (1996), prodiusavo Tik nereikia mūsų gąsdinti (2005).

Pagal Lietuvių filmų centro informaciją ir kitus Interneto šaltinius.

Gimė 1956 metais Vilniuje. Mokėsi M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, dailės skyriuje. Papildomai mokėsi dailės mokykloje pas dėstytojus A. Kmieliauską, A. Švėgždą, A. Šaltenį. 1980 metais baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, mokėsi Dailės akademijoje dizaino specialybės. 1980-1996 metais dirbo reklamos biuruose dailininku-dizainieriu. Papildomai dirbo knygų apipavidalintoju „Minties“ leidykloje, kūrė komiksus bei karikatūras Lietuvos periodinei spaudai. 1997-2003 metais dirbo režisieriumi, scenaristu, dailininku Lietuvos kino studijoje. Nuo 1999 metų Lietuvos kinematografininkų sąjungos Animacijos gildijos narys. 2004 metais kartu su A. Seleniene įkūrė studiją, kurią pavadino „Animacijos studija“ — nuo tada savo filmus kuria joje. A. Selenis taip pat rašo eilėraščius, satyrinę prozą, kritinius straipsnius.

1999 metais už animacinį filmą „Nykšt-pykšt-tukai“ „Kino pavasario“ festivalio metu A. Selenis gavo Z. Šteinio vardo premiją. 2003 metais už animacinius filmus „Vilniaus mergelė“, „Neringa“, „Žemaičių pramotė“ animacinių filmų festivalio „Tindirindis“ komisijos buvo apdovanotas kaip geriausios autorinių filmų serijos kūrėjas.

A. Selenio animaciniai filmai yra dalyvavę šiuose svarbiausiuose A klasės festivaliuose: „Krok“ Ukrainoje (2001), „Krok“ Rusijoje (2002), „Cinanima“ Portugalijoje (2002), „Cinekid“ Olandijoje (2003), „Animadrid“ Ispanijoje (2003), „Kinoshock“ Rusijoje (2004), „Anifest“ Čekijoje (2004), „Matita“ Italija (2004), „47 Tarptautinis Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalis“ Vokietijoje (2004), „Anesy Mifa“ Prancūzijoje (2004).

Animaciniai filmai: režisavo (ir kitaip prsidėjo) Lietuvių mitologiniai dievai (2007), Čigonas ir drakonas (2006), Moters gimimas (2004), Eglė žalčių karalienė (2003), Žemaitė-žemaičių pramotė (2002), Neringa (2001), Vilniaus mergelė (2000), Nykšt-pykšt-tukai (1999), Arkliavagio gudrybė (1998).

Lietuvių filmų centro informacija

Gimė 1967 metais Telšiuose. 1986 m. baigė M.K. Čiurlionio menų gimnazijos dailės skyrių, o 1993 m. — Dailės akademiją. 1987-1988 m. mokėsi animatorių kursuose Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi institute, o 1989-1990 m. — tarptautiniame „Goskino“ institute. Nuo 1987 m. pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje režisieriaus asistente Z. Šteinio filme “Dosnumas”. 1988-2004 m. dirbo įvairių animacinių ir vaidybinių filmų, kurtų Lietuvos kino studijoje, režisiere ir dailininke. 1999 m. tapo Lietuvos kino sąjungos nare (animacijos gildija). 2004 metais kartu su A. Seleniu įkūrė studiją, kurią pavadino „Animacijos studija“ — nuo tada savo filmus kuria joje. A. Selenienė taip pat piešia karikatūras, iliustracijas įvairiems laikraščiams, žurnalams ir knygoms, kuria komiksus.

1999 m. už filmą „Nykšt-pykšt tukai“ A. Selenienei suteikta Z.Šteinio vardo premija ("Kino pavasaris" 1999 m.). 2003 m. tarptautiniame animacinių filmų festivalyje „Tindirindis“ menininkė apdovanota už geriausią autorinių filmų seriją: „Vilniaus mergelė“, „Neringa“, „Žemaičių pramotė“. 2003 m. ji gavo valstybinę stipendiją projektui „Barbora Radvilaitė“ sukurti.

Selenių filmuose daug dėmesio skiriama Lietuvos istorijai, tradicijoms, vaizduojamojo meno raidai. Jei cikle apie čigonus dar tik žaidžiama tautosakiniais motyvais, tai filme „Lietuvių mitologiniai dievai“ gvildenamos daug rimtesnės temos. Jame pasakojama apie svarbiausius dievus ir dievybes: Perkūną, Žemyną, Gabiją, Laimą, Veliną. Naudojant lietuvių tautodailės stilistiką, parodomi filmo autorių sukurti dievybių portretai ir apeigos, susijusios su dievybių garbinimu. Ši tema turėtų būti tęsiama ir naujame filme „Lietuvių mitologinės būtybės“. Seleniai taip pat yra sukūrę filmą „Moters gimimas“ žymaus Lietuvos dailininko Stasio Krasausko atminimui (1929-1977), pagal jo to paties pavadinimo grafikos darbų ciklą.

Reikšmingiausi A klasės animacinių filmų festivaliai, kuriuose dalyvavo filmai: „Anesy Mifa“ — Prancūzija (2004), „47 Leipcigo tarptautinis dokumentinių ir animacinių filmų festivalis”“ (2004), „Matita“ — Italija (2004), „Anifest“ — Čekija (2004), „Kinoshock“ — Rusija (2004), „Animadrid“ — Ispanija (2003), „Cinekid“ — Olandija (2003), „Krok“ — Ukraina, Rusija (2001,2002).

Animaciniai filmai: režisavo (ir kitaip prsidėjo) Lietuvių mitologiniai dievai (2007), Čigonas ir drakonas (2006), Moters gimimas (2004), Eglė žalčių karalienė (2003), Žemaitė-žemaičių pramotė (2002), Neringa (2001), Vilniaus mergelė (2000), Nykšt-pykšt-tukai (1999), Arkliavagio gudrybė (1998).

Pagal Lietuvių filmų centro informaciją ir kitus Interneto šaltinius.

V. Starevičius (1882-1965) gimė besislapstančio 1863 metų sukilimo dalyvio Aleksandro Starevičiaus ir bajoraitės Antaninos Legeckos šeimoje Maskvoje. Motinai mirus, vaiką pasiėmė giminės iš Kauno. Čia jis baigė pradinę mokyklą. Vidurinę mokyklą V. Starevičius lankė jau Estijoje. Dar būdamas mokyklinuku, susidomėjo fotografija ir entomologija. V. Starevičius ne tik rinko vabzdžius savo kolekcijai, bet ir darė tikroviškus jų modelius.

Mokslų V. Starevičius taip ir nepabaigė, tačiau tai nesutrukdė jam uždarbiauti piešiant, o vėliau — ir susirasti valstybės tarnybą Kaune. Tuo pat metu jis domėjosi fotografija, užsiėmė saviveikla. Pasakojama, kad būtent dėl jo puikių Kauno nuotraukų, kraštotyros muziejus patikėjo V. Starevičiui kamerą ir pasiūlė sukurti kelis filmus. Po filmo „Virš Nemuno“ sėkmės V. Starevičius mėgino kurti apybraižas iš jo mėgiamų vabzdžių gyvenimo. Tačiau vabzdžiai buvo nekokie aktoriai, neištverdavo kaitrių lempų, todėl ilgainiui V. Starevičius juos pakeitė gudriais muliažais.

1909 metais V. Starevičius pabaigė du filmus: „Laumžirgių gyvenimas“ ir „Vabalai-skarabėjai“. Manoma, kad 1910 metais sukurtas filmas „Lucanus Cervus“, apie elniaragių kovą dėl patelės, buvo pirmasis animacinis lėlinis filmas pasaulyje. Ta pačia technika sukurtas ir trumpametražis filmas „Gražioji Lukanida“, kuriame buvo parodijuojami riterių romanų siužetai. Filmas išpopuliarėjo visame pasaulyje, ir dar ilgą laiką žiūrovai neįspėjo jo paslapties: jie manė, kad nufilmuoti tikri dresiruoti vabalai. V. Starevičius filmus kūrė vienas ir neatskleisdavo savo meistriškumo paslapčių.

Įkvėptas „Lucanus Cervus“ sėkmės, V. Starevičius nusprendė išvažiuoti į Maskvą, kur daug didesnės galimybės kūrybai. Maskvoje menininką ėmė globoti verslininkas A. Chanžankovas, padovanojęs jam kamerą, juostos, išnuomojęs butą ir studiją, tačiau pareikalavęs teisių į visus kuriamus filmus. Filmus A. Chanžankovo studijoje V. Starevičius kūrė iki 1917 metų. Be animacinių filmų, jis taip pat domėjosi ir vaidybiniais.

1919 metais V. Starevičius emigravo į Italiją, vėliau persikėlė į Prancūziją. Čia jis iš karto gavo užsakymų animaciniams filmams. Jau po poros metų jo „Lakštingalos giesmė“ apdovanota Rozenfeldo aukso medaliu. Kitą aukso medalį jis gavo už reikšmingiausią savo darbą — pirmąjį pasaulyje lėlinį pilnametražį filmą „Lapinas Raneikis“. Šis buvo kuriamas nuo 1926 (1928?) iki 1930 metų ir išleistas jau prasidėjus garsinio kino erai. Tačiau įgarsintas buvo tik po aštuonerių metų Vokietijos vyriausybės lėšomis. Deja, dėl šios priežasties po karo filmas buvo retai rodomas.

Paties V. Starevičiaus karas beveik nepalietė. Po 1945 metų jis nusprendė įsikurti Paryžiaus priemiestyje ir čia toliau kurti savo filmus. Tačiau jo populiarumas mažėjo, užsakymų filmams — irgi. Paskutiniais gyvenimo metais jis kūrė reklaminius klipus ir net pardavinėjo savo lėles.

Animacijos istorijoje V. Starevičiaus reikšmė milžiniška. Jis ne tik sukūrė naują animacijos techniką, bet ir ištobulino ją. V. Starevičius didžiavosi sukūręs išraiškingas lėles, realistišką jų mimiką. Jo animacijos tikroviškumas ir plastiškumas leido filmuose derinti lėlių ir gyvų personažų vaidybą. Tarp V. Starevičiaus gerbėjų buvo ir Rusijos caras, ir V. Disnėjus, jo įtaka matoma ne tik J. Švankmajerio, bet ir N. Parko filmuose.

Lietuvoje V. Starevičius ilgą laiką buvo pamirštas. Tačiau dabar susidomėjimas jo kūryba vėl auga. Lietuvos žiūrovams V. Starevičiaus kūryba buvo parodyta per festivalį „Tindirindis“, aptarta tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Vilniuje, 2005 (2006) metais Kinematografininkų sąjunga išleido V. Mikalausko knygą „Stebukladaris iš Kauno“. 125-ųjų menininko gimimo metinių proga Kaune buvo atidengta memorialinė lenta, rodoma jo darbų retrospektyva. Visai neseniai baigtas filmuoti kūrybinės dokumetikos filmas „Vabzdžių dresuotojas“, kurį galbūt išvysime jau šiais metais.

EraFilm „Vabzdžių dresuotoją“ pristato taip: „Filmo siužetinė linija- tai Vabalo-Lėlės, kuris yra pagrindinis filmo personažas, Meilės istorija. Vabalas keliauja po paslaptingą Starevičiaus kūrybos bei gyvenimo labirintą, ieškodamas savo prarastos Meilės- Karalienės Liūtės (lėlės iš Starevičiaus filmo „Lapinas Reinikis“). Vabalas turi pažinti ir „dekoduoti“ kino meistrą Starevičių tam, kad surastų ir atgaivintų Liūtę. Beieškodamas “kodo", jis sutinka įvairius žmones- kino ekspertus ir šiuolaikinius animatorius. Būtent šie ekspertai padės vabalui „atrasti“ Starevičių, nušviesdami svarbiausius ir įdomiausius jo gyvenimo bei kūrybos aspektus. Kartu jie apžvelgs esmines ankstyvojo kinematografo bei XX a. politines-istorines Europos realijas."

Daugiau informacijos apie V. Starevičių rasti, taip pat pažiūrėti kelis jo filmus galima UbuWeb.

Animaciniai filmai: „Virš Nemuno“ (1909), „Laumžirgių gyvenimas“ (1909), „Vabalai-skarabėjai“ (1909), „Lucanus Cervus“ (1910), „Buožgalvio vystymasis“ (1910?), „Gražioji Lukanida“ (1910), „Kinematografo operatoriaus kerštas“ (1911), „Miško gyventojų Kalėdos“ (1911), „Laumžirgis ir skruzdėlė“ (1911), „Vabzdžių aviacijos savaitė“ (1912?), „Keturi velniai“ (1913?), „Linksmi nutikimai iš gyvūnų gyvenimo“ (1912 ar 1913), „Gaidys ir Pegasas“ (1913?), „Belgijos lelija“ (1915), „Voro gniaužtuose“ (1920), „Bobilės vestuvės“ (1921), „Kaliausė“ (1921), „Kaip varlės išsirinko karalių“ (1922), „Lakštingalos giesmė“ (1923), „Meilė juodai ir baltai“ (1923), „Mažasis gatvės dainininkas“ (1924), „Drakono akys“ (1925), „Kaimo žiurkė ir miesto žiurkė“ (1926, j/b ir spalvotas), „Skruzdė ir žiogas“ (1927), „Drugelių karalienė“ (1927), „Stebuklingas laikrodis“ (1928), „Mažasis paradas“ (1928), „Lapinas Raneikis“ (1930), „Liūtas ir musė“ (1932), „Senas liūtas“ (1932), „Šunelis-talismanas“ (1933), „Talismanas-fokusininkas“ (1934), „Talismano vedybos“ (1935), „Talismano kelionė“ (1936), „Talismanas ir undinės“ (1937), „Zanzabelė Paryžiuje“ (1947), „Paparčio žiedas“ (1949), „Gazuli, mažas paukštelis“ (1953), „Pagirios“ (1954), „Gazulio sekmadieninė iškyla“ (1955), „Uodžiant vėją“ (1956), „Žiemos karuselė“ (1958), „Kaip katė su šuniu“ (1965).

Parengta pagal Vikipediją ir spaudą.

V. Suchockis gimė pokariu. Mokėsi Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) dizaino, nuo 1966 metų piešė karikatūras „Šluotos“ žurnalui. Vėliau bendradarbiavo su daugeliu periodinių leidinių: žurnalais „Švyturys“, „Nemunas“, „Jaunimo gretos“, „Kalba Vilnius“, „Genys“ ir kt. Beje, kaip tik jis „Genio“ žurnalui ir sukūrė garsiojo Paršiuko Čiuko nuotykius. Su animacinio kino kūrimu V. Suchockis pirmą kartą susidūrė pradėjęs kurti animacines juosteles žaislinėms plastmasinėmis kino kameroms, kurias sukdami vaikai galėjo pamatyti miniatiūrinį animacinį filmuką. Tris dešimtmečius V. Suchockis dirbo kaip dailininkas-animatorius ar statytojas, išbandė jėgas su įvairiais režisieriais, o pastaruosius devynerius metus dirba Lietuvos kino studijoje.

Serialas „Vitaliana“ — antrasis V. Suchockio režisūrinis darbas animacijos srityje. Filmuką sudaro penkios ("Ežys", „Siurprizas“, „Diagnozė“, „Dinozaurai“ ir „Lietutis“) nuotaikingos, trumpos (vos 30 sekundžių) istorijos, kurių veikėjai atsiduria netikėčiausiose situacijose — linksmose, graudžiose, kvailose ir kurioziškose. Tačiau, kad ir kas benutiktų, linksmas ir savitas požiūris į gyvenimą padeda jiems neprarasti gyvenimo džiaugsmo. Juk pavadinimas „Vitaliana“ nėra atsitiktinis — jis susijęs su lotynišku žodžiu, reiškiančiu gyvybę ir gyvybingumą, taip pat ir su autoriaus vardu. „Vitalianą“ galima pavadinti judančių karikatūrų istorija. Karikatūrų gerbėjai atpažins V. Suchockio kūrybos braižą ir net siužetus.

Animaciniai filmai: režisavo (ir kitaip prisidėjo) Vitaliana (2005), animavo Nei žvyno, nei… (2006), Tankas (2005), Gyvenimas yra labai, labai, labai… (2004), Piratai (2003), Herojai (2002), Žvejys (2002), Siuntinys (2000), Vilniaus mergelė (2000), Nykšt-pykšt-tukai (1999), Arkliavagio gudrybė (1998).

Pagal Lietuvių filmų centro informaciją ir „V. Suchockis baigia kurti animacinį karikatūrų serialą “Vitaliana"\\ „Bernardinai“.

Zenonas Šteinys (1946-1997) — dailininkas, karikatūristas, režisierius, animatorius. 1971 metais Kaune baigė St. Žuko taikomosios dailės technikumą, 1984 metais — Aukštuosius režisierių ir scenaristų kursus Maskvoje.

Pirmasis Z. Šteinio filmas „Buvo, buvo, kaip nebuvo“ yra žaismingas, novatoriškas. 1988 metais jis sukūrė animacinį filmą „Dosnumas“, epišką pasakos „Dosni obelis“ ekranizaciją, kurioje puikiai metaforizuoti motinos ir vaiko santykiai. Čia autorius besąlygiškai teikia pirmenybę minčiai ir ieško trumpiausio atstumo nuo minties iki jos įkūnijimo. 1990 metais sukurtas animacinis filmas „Kadaise Lietuvoje“ pagal legendą apie Vilniaus įkūrimą. Tai animacinis herojinis epas. Paskutiniojo savo filmo — „Batas“ — Z. Šteinys nepabaigė ir kūrybinė grupė įgyvendino šį režisieriaus sumanymą po jo mirties.

Z. Šteinys buvo puikus karikatūristas ir piešėjas. Jo karikatūrų serija Don Kichoto tema „Malūnai“ susidomėjo ispanai. Jo karikatūros pelnė daugybę apdovanojimų, pradedant „Auskarais“ balandžio 1-osios proga rengtose kasmetinėse parodose, baigiant premijomis bei diplomais Skoplėje, Taline, Trente, Prahoje. Z. Šteinys dalyvavo daugiau kaip 70-yje tarptautinių karikatūros parodų, surengė septynias personalines karikatūrų parodas Lietuvoje, taip pat Krokuvoje, Visbyje (Švedijoje).

Pažiūrėti filmą „Buvo buvo, kaip nebuvo“ galima YouTube portale.

Animaciniai filmai: režisavo Batas (1997), Ironmedis (1993), Kadaise Lietuvoje (1990), Dosnumas (1988), Buvo buvo, kaip nebuvo (1986).

Lietuvių filmų centro informacija

Zenonas Tarakevičius (gimęs 1939 m.) studijavo animaciją, buvo priimtas į „Sojuzmultfilmo“ studiją Maskvoje dailininku animatoriumi. Tačiau po tarnybos kariuomenėje Z. Tarakevičius į Maskvą negrįžo. Savo pirmąjį filmą jis sukūrė Kaune, liaudies kino studijoje „Banga“ prie Kauno radijo gamyklos. 1964 metais užbaigtas pieštas animacinis filmas „Vilkas ir siuvėjas“ buvo pirmas pieštas filmas, sukurtas Lietuvoje. Jis rodytas per Lietuvos televiziją, įtrauktas į visos Sąjungos saviveiklinių animacinių filmų almanachą ir platinamas visame pasaulyje.

Z. Tarakevičius — grafinės pieštos animacijos pradininkas Lietuvoje. Tačiau „Vilkas ir siuvėjas“ buvo vienintelis jo režisuotas animacinis filmas. Jis taip pat dirbo prie antrojo savo filmo lietuvių liaudies pasakos motyvais „Sigutė“ (1980), tačiau šis liko nebaigtas. 2006, praėjus 40–čiai metų, Z. Tarakevičius vėl grįžo prie animacijos ir pratęsė darbą prie „Sigutės“.

Animaciniai filmai: režisavo ir animavo „Vilkas ir siuvėjas“ (1964), piešė „Ko bijojo milžinai“ (1987).

Parengta pagal R. Gečaitė. Antanas Abromaičius: Animacijos stebuklai ir lietuviškos sensacijos \\ Bernardinai.

Stasys Ušinskas (1905 — 1974) — lietuvių dailininkas, pasižymėjęs vitražo, tapybos, grafikos bei scenografijos srityse. Žymus lėlininkas. Pedagogas, profesorius (1946).

Stasys Ušinskas gimė Pakruojyje, 1909–1918 m. gyveno emigracijoje — JAV. 1925-aisiais įstojęs į Kauno meno mokyklą tapo vienu gabiausių Justino Vienožinskio mokinių, tačiau dėl streiko iš mokyklos pašalintas. Netrukus išvyko studijuoti į Paryžių. 1929–1931 m. Ušinskas mokosi Paryžiaus aukštojoje taikomojo ir dekoratyvinio meno mokykloje pas Henri Marcelį Magne’į. 1930–1931 m. lanko užsiėmimus Moderno akademijoje pas Fernand’ą Léger ir Alexandrą Exter, klausosi Le Corbusier paskaitų. Diplominiam darbui pasirenka dekoracijų ir kostiumų projektą Sofoklio „Karaliui Edipui“. Sugrįžęs į Kauną, 1931-aisiais surengia personalinę parodą, pradeda dėstyti piešimą Kauno meno mokykloje, o nuo 1934 m. ima vadovauti Dekoratyvinės tapybos studijai, vėliau dėsto Vilniaus ir Kauno aukštosiose mokyklose. Taip pat apipavidalina Valstybės teatro spektaklius, Kaune įsteigia vitražų dirbtuvę, bando naujas technologijas, kuria vitražus, pano, tapo.

S. Ušinskas žinomas ir kaip profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje steigėjas. Dar 1924 m. studijuodamas Paryžiuje jis pradėjo domėtis marionečių teatru. Dailininkas tiesiog susižavi savo mokytojo Fernand’o Léger filme „Mechaninis baletas“ matytais judančiais daiktais, jų ritmu. Vėliau idėjų semiasi ir tradicijomis turtingame Rytų lėlių teatro mene. Kol galiausiai, kaip ir dauguma to meto žmonių pakerėtas Disney’aus „Peliuku Mikiu“, 1936 m. išsiruošia į JAV. Neką mažiau prasmingos Ušinskui ir čekų J. Skupos lėlių teatro gastrolių 1934 m. Lietuvoje pamokos, atgaivinusios seną svajonę ir paskatinusios kurti neįprastų plastinių formų, hiperbolizuotų veido bruožų ir net kiek siurrealistines marionetes „Silvestrui Dūdelei“ — spektakliui, kurio premjera įvyko 1936 m.

Statydamas spektaklį, S. Ušinskas sumano ir dar ambicingesnį projektą — lėlinį animacinį filmą. 1937-aisiais dailininkas, įsitikinęs, kad „lėlių teatrui tinka tik groteskas ir netgi karikatūros įvaizdžiai“, Amerikoje kuria marionetes Brodvėjaus lėlių teatrui ir dekoraciją būsimam savo filmui. 1938 metais sukūręs pirmąjį lietuvišką garsinį marionečių filmą — komediją „Storulio sapnas“, Ušinskas tiesiog išgarsėja. Po sėkmingos „Storulio sapno“ demonstracijos Niujorko pasaulinėje parodoje dailininkui užsakoma pagal H.K. Anderseno pasaką „Lakštingala“ sukurti naują lėlių filmą. Deja, pradėtą darbą, nupiešus vos penkis eskizus, sustabdo Antrasis pasaulinis karas.

Po karo S. Ušinskas daugiausiai dirbo monumentaliosios ir taikomosios dailės srityse. Tačiau dar prieš tai, matydamas, kad nepavyks išlaikyti lėlių teatro, jis pamėgino išdėstyti savo patirtį marionečių valdymo vadovėlyje „Lėlių ir kaukių teatras“. Šį vadovėlį neseniai išleido Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Pačią knygą sudaro marionečių gaminimo piešiniai su paaiškinimais, keli puslapiai skirti scenos ir dekoracijų parengimui. S. Ušinskas ne tik parodė, kaip žingsnis po žingsnio pasigaminti reikiamą lėlę, bet taip pat patarė, kaip ją vedžioti, kaip, atsižvelgiant į lėlės konstrukciją, derinti marionetės judesius ir ją vedžiojančiojo tariamus žodžius. Muziejus taip pat išleido lėlių filmą „Storulio sapnas“ DVD formatu.

Animaciniai filmai: „Storulio sapnas“ (1938).

Parengta pagal V. Mažrimienė. Stasys Ušinskas: tarp Exter ir Léger \\ Dailė, 2005/1 bei G. Kušlys. Stasys Ušinskas: novatoriški eksperimentai \\ Dailė, 2005/1.

Gimė 1951 m. Lietuvoje. 1974 m. Baigė VISI Architektūros fakultetą, įgijo architekto specialybę. Nuo 1985 m. pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje dailininku, nuo 1991 m. — animacinių filmų režisieriumi. Sukūrė apie 20 animacinių filmų, apkeliavusių daugybę tarptautinių festivalių.

Henrikas Vaigauskas taip pat nuolat kuria karikatūras, dalyvauja karikatūristų parodose. Piešia komiksus. Jo iliustracijos puošia knygas. Dar H. Vaigauskas dirba meninių filmų dailininku.

Animaciniai filmai: režisavo Naujieji metai (2001), Paršiuko Čiuko nuotykiai (1999), Pirkia su svirpliais (1999), Jūros draugas (1998), Pusryčiai — jėga! (1998), Aeroplanas (1997), Žvejoti, žvejoti (1997), Žiema, žiema (1995), Paukščiai kaip žmonės (1994), Prisiminimų lagaminas (1994), Ikaras (1992), Kurmiai (1991), Medkirtys (1991), režisavo ir kitaip prisidėjo prie Nei žvyno, nei… (2006), Tankas (2005), Gyvenimas yra labai, labai, labai… (2004), Piratai (2003), Herojai (2002), Žvejys (2002), Siuntinys (2000), animavo Vitaliana (2005).

Lietuvių filmų centro informacija

Gimė Vilniuje. Dailininkė, animacinių filmų režisierė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1975 m., Lietuvos kinematografininkų sąjungos narė nuo 1988 m. Baigė Vilniaus dailės institutą; Maskvos aukštuosius scenaristų ir režisierių kursus (1982-1984), kur įgijo animacinių filmų režisierės diplomą. 1983 metais ji sukūrė pirmąjį savo animacinį filmą „Medis“, kuris tuo pačiu tapo ir pirmuoju profesionaliu animaciniu filmu, sukurtu Lietuvos kino studijoje.

Nijolė Valadkevičiūtė kuria estampus, dekoracijas, kostiumus, dalyvauja įvairiose parodose ir animacinių filmų festivaliuose.

Kelis N. Valadkevičiūtės eksperimentinius filmus galima pamatyti „Carbunari“ festivalio tinklalapyje.

Animaciniai filmai: režisavo Remėzos lizdas (2003), Beveik vampyras ir mažylė (2002), Gėlių dailininkas (1998), Kosmodromo profesoriaus svirplys (1998), Košmariškas sapnas (1995), Tas bejausmis robotas (1993), Kas geriau pameluos (1992), Popieriaus mieste (1991), Laimės žiburys (1990), Jūratė ir Kastytis (1989), Perpėjimo signalas (1987), Rytoj, 11 val. ryto (1985), Mįslė (1984), Medis (1983), režisavo ir kitaip prisidėjo prie Apokalipsė (2006), Fakyras (2006), Juodasis sąrašas (2006), Peliukas kvadrate (2006), Čipolino nuotykiai (2006), Auksinio miesto riteriai (2003), Sezamai, atsiverk (2001), Svetimam laike (2000).

Lietuvių filmų centro informacija

---

Lietuvių filmų centro duomenimis, Lietuvoje 1964-2007 sukurti animaciniai filmai

• 2007 / Lietuvių mitologiniai dievai 2007, 11 min., DVD , VšĮ „Animacijos studija“ Aurika ir Algirdas Seleniai
• 2007 / Magas 2007, 6 min., DVD , VšĮ „Animacijos studija“ Algirdas Selenis
• 2007 / Margučių rytas 2007, 8 min., Jūratė Leikaitė
• 2006 / Apokalipsė 2006, 10 min., Sezamai atsiverk Nijolė Valadkevičiūtė
• 2006 / Baubo liga 2006 , Lietuvos kino studija Ilja Bereznickas
• 2006 / Fakyras 2006, 1 min., Sezamai atsiverk Nijolė Valadkevičiūtė
• 2006 / Juodasis sąrašas 2006, 10 min., Sezamai atsiverk Nijolė Valadkevičiūtė
• 2006 / Marti iš jaujos 2006, 12 min., Betacam SP, Filmų štrichai Jūratė Leikaitė
• 2006 / Metinės 2006, Martynas Dyša
• 2006 / Nei žvyno, nei… 2006, Henrikas Vaigauskas
• 2006 / Peliukas kvadrate 2006, 1 min., Sezamai atsiverk Nijolė Valadkevičiūtė
• 2006 / Čigonas ir drakonas 2006, 6,5 min., „Animacijos studija“ Aurika ir Algirdas Seleniai
• 2006 / Čipolino nuotykiai 2006, 9 min., 10 sek, DVD, Sezamai atsiverk Nijolė Valadkevičiūtė
• 2005 / Aš noriu tave surasti 2005, 3 min., DVD , Visual Dreams Factory Ana Oleinik
• 2005 / Daug kukučių ir vienas 2005, 3 min., DVD, Vilniaus dailės akademija Vladislav Berežok
• 2005 / Dovana 2005, 5 min., DVD, Vilniaus dailės akademija Rasa Jonikaitė
• 2005 / Erotomoto 2005, 9 min. 14 s., Video-Beta SP PAL, Alternative Screen Artūras Bukauskas
• 2005 / Rock Band 2005, 1 min., DVD , Visual Dreams Factory Ana Oleinik
• 2005 / Tankas 2005 , Lietuvos kino studija Henrikas Vaigauskas
• 2005 / Tik nereikia mūsų gąsdinti 2005, 5 min., DVD , Filmų štrichai Ilja Bereznickas
• 2005 / Užgavėnės 2005, 15 min., DVD Jūratė Leikaitė, Skirmanta Jakaitė
• 2005 / Vitaliana 2005, 3 min., 30 S, Video- Beta SP PAL, Lietuvos kino studija Vitalijus Suchockis
• 2004 / Baubo aritmetika 2004, 7 min. , Lietuvos kino studija Ilja Bereznickas
• 2004 / Gyvenimas yra labai, labai, labai… 2004, 6 min., 30 s., Video –Beta SP PAL, Lietuvos kino studija Henrikas Vaigauskas
• 2004 / Lapė ir ožys 2004, 5 min., DVD, Vilniaus dailės akademija Rasa Jonikaitė
• 2004 / Maestro 2004, 10 min., DVD, Vilniaus dailės akademija Ieva Miškinytė
• 2004 / Mano miesto ateitis 2004 Jūratė Leikaitė
• 2004 / Moters gimimas 2004, 2 min., nespalvotas, Beta CAM , VšĮ „Animacijos studija“ Aurika ir Algirdas Seleniai
• 2003 / Apsisaugojimas nuo masinio naikinimo priemonių 2003, 7 min., Beta CAM Daiva Minkevičiūtė, Sandra Januškevičiūtė
• 2003 / Auksinio miesto riteriai 2003, 5 min., Beta CAM Nijolė Valadkevičiūtė
• 2003 / Eglė žalčių karalienė 2003, 7 min., Aurika ir Algirdas Seleniai
• 2003 / Kaip atsirado žemė 2003, 5 min., Beta CAM Juras Visockis
• 2003 / Paparčio žiedas 2003, 6 min., Beta CAM Jūratė Leikaitė
• 2003 / Pievoje 2003, 5 min., Beta CAM Daiva Minkevičiūtė, Sandra Januškevičiūtė
• 2003 / Piratai 2003, 5 min., Beta CAM Henrikas Vaigauskas
• 2003 / Trumpas sujungimas 2003, 3 min., 40 sek., 35 mm., AJ Antanas Janauskas
• 2002 / 100 klausimų apie pasaulį. Lietus 2002, 5 min., Beta CAM Jūratė Leikaitė
• 2002 / Aš einu pas tave 2002, 4 min., Beta CAM Ieva Bunokaitė
• 2002 / Beveik vampyras ir mažylė 2002, 5 min., Beta CAM Nijolė Valadkevičiūtė
• 2002 / Herojai 2002, 5 min., Beta CAM Henrikas Vaigauskas
• 2002 / Liūnas 2002, 8 min., Algirdas Šimkus
• 2002 / Solistė 2002, 5 min., Beta CAM Jūratė Leikaitė
• 2002 / Žemaitė-žemaičių pramotė 2002, 5 min., Beta CAM Aurika ir Algirdas Seleniai
• 2002 / Žvejys 2002, 5 min., Beta CAM Henrikas Vaigauskas
• 2001 / Neringa 2001, 5 min., Beta CAM Aurika ir Algirdas Seleniai
• 2001 / Sezamai, atsiverk 2001, 5 min., Beta CAM Nijolė Valadkevičiūtė
• 2001 / Svajonių bokštas 2001, 5 min., Beta CAM Jūratė Leikaitė
• 2001 / Zyzla-2 2001, 5 min., Beta CAM Lina Venclovienė
• 2001 / Zyzla 2001, 5 min., Beta CAM Lina Venclovienė
• 2000 / Atviras pjūvis 2000, 3 min., 5 min., DVD Daiva Minkevičiūtė, Sandra Januškevičiūtė
• 2000 / Ovacijos 2000, 3 min., 35mm Antanas Janauskas
• 2000 / Siuntinys 2000, 5 min., Beta CAM Henrikas Vaigauskas
• 2000 / Sraigė Maiva 2000, 5 min., Beta CAM Jūratė Leikaitė
• 2000 / Svetimam laike 2000, 7 min., Beta CAM Nijolė Valadkevičiūtė
• 2000 / Telegastrovizija 2000, 4 min., 35mm Antanas Janauskas
• 2000 / Vilniaus mergelė 2000, 5 min., Beta CAM Aurika ir Algirdas Seleniai
• 1999 / Braškės ant eglės 1999, 6 min., video Jūratė Leikaitė
• 1999 / Nykšt-pykšt-tukai 1999, 8 min., Beta CAM , Lietuvos kino studija Aurika ir Algirdas Seleniai
• 1999 / Paršiuko Čiuko nuotykiai 1999 Henrikas Vaigauskas
• 1999 / Senelis ir senelė 1999, 8 min., Beta CAM Ilja Bereznickas
• 1998 / Arkliavagio gudrybė 1998, 3 min., Beta CAM , Lietuvos kino studija Aurika ir Algirdas Seleniai
• 1998 / Gėlių dailininkas 1998 Nijolė Valadkevičiūtė
• 1998 / Kosmodromo profesoriaus svirplys 1998 Nijolė Valadkevičiūtė
• 1998 / Laiškai 1998, 1 min., video, Jūratė Leikaitė
• 1998 / Metamorfozės 1998, Jūratė Leikaitė
• 1998 / Odisėja 1998 , Vilanima Valentas Aškinis
• 1998 / Perėja 1998, 25 sek., Beta SP, AJ Antanas Janauskas
• 1998 / Pusryčiai — jėga! 1998 Henrikas Vaigauskas
• 1997 / Batas 1997, Zenonas Šteinys
• 1996 / Sekantis 1996, 25 sek., Beta SP, AJ Antanas Janauskas
• 1996 / Trumpas sujungimas 1996, 2 min.30 sek. Šarūnas Jakštas
• 1996 / Užsisek saugos diržą 1996, 25 sek., Beta SP, AJ Antanas Janauskas
• 1995 / Košmariškas sapnas 1995 Nijolė Valadkevičiūtė
• 1995 / Kėdė 1995, 1 min., Beta SP, AJ Antanas Janauskas
• 1995 / Normano arka 1995, Valentas Aškinis
• 1995 / Svajuko dramblionės 1995, 6 min. , Lietuvos kino studija Ilja Bereznickas
• 1994 / Masagranas ir piratai 1994 , Vilanima Valentas Aškinis, Vladimir Sakov
• 1994 / Paukščiai kaip žmonės 1994, Henrikas Vaigauskas
• 1994 / Toks mūsų plastilininis gyvenimas 1994, 4 min., Lietuvos kino studija Ilja Bereznickas
• 1993 / Ironmedis 1993, Zenonas Šteinys
• 1992 / Trovas 1992, Vilanima Valentas Aškinis, Phil Littler
• 1991 / Juodi miltai 1991, Vilanima Valentas Aškinis
• 1991 / Juokai juokais 1991, 6 min. Šarūnas Jakštas
• 1991 / Laikraštinis žmogus 1991, 10 min., Lietuvos kino studija Ilja Bereznickas
• 1991 / Medkirtys 1991, Henrikas Vaigauskas
• 1990 / Atsargiai, vaikai 1990, 1 min. Ilja Bereznickas
• 1990 / Kadaise Lietuvoje 1990, Zenonas Šteinys
• 1990 / Pinklės mieste 1990, Valentas Aškinis
• 1989 / Jūratė ir Kastytis 1989, Nijolė Valadkevičiūtė
• 1989 / Kaktuso paslaptis 1989, Valentas Aškinis
• 1989 / Palankios aplinkybės 1989, 8 min., 35 mm,Lietuvos kino studija Antanas Janauskas
• 1988 / Bermudų žiedas 1988, 10 min., Lietuvos kino studija Ilja Bereznickas
• 1988 / Dosnumas 1988, Zenonas Šteinys
• 1987 / Baubas 1987, 10 min., Lietuvos kino studija Ilja Bereznickas
• 1986 / Buvo buvo, kaip nebuvo 1986, Zenonas Šteinys
• 1985 / Dovana 1985, 7 min., Lietuvos kino studija Ilja Bereznickas
• 1985 / Rytoj, 11 val. ryto 1985, Nijolė Valadkevičiūtė
• 1984 / Mįslė 1984, Nijolė Valadkevičiūtė
• 1984 / Telefonas 1984, 3 min. Ilja Bereznickas
• 1983 / Medis 1983, Nijolė Valadkevičiūtė
• 1971 / Vaistinėlė 1971, 6 min., 35mm Antanas Janauskas
• 1970 / Iniciatyva 1970, 4 min., nespalvotas, 35mm, Lietuvos kino studija Antanas Janauskas
• 1967 / Mergaitė ir velnias 1967, 2 min., 35mm Antanas Janauskas
• 1964 / Vilkas ir siuvėjas 1964, Zenonas Tarakevičius

---

Informacija apie minimus filmus

2008–ųjų rugpjūčio 17 d., pagal mūsų kino istoriką Vytautą Mikalauską, sueis 100 metų, kai prancūzų režisierius ir dailininkas Emile’is Cohlis sukūrė pirmąjį animacinį filmą, panaudodamas kino juostą. Ir Lietuva beveik neatsiliko nuo pasaulinių animacijos pradininkų. Nes apie 1909–1910 m. buvo parodytas pirmas lėlių plastinės animacijos filmo bandymas, sukurtas kauniečio Vladislavo Starevičiaus. „Lucanus Cervus“ arba „Elniaragių vabalų kova“ įėjo į pasaulinę kinematografo istoriją kaip pirmas plastinės (lėlinės) animacijos filmas pasaulyje.

Lėlinę animaciją V. Starevičius išrado atsitiktinai — nuo mažens domėjęsis vabzdžiais, jis ketino nufilmuoti elniaragių kovą. Tačiau vabalai nepakentė ryškios šviesos, reikalingos filmavimui. Galų gale menininkas vabzdžius pakeitė muliažais ir nutarė filmuoti pakadriui — kaip jau darė Emile Cohl 1908 metų siužete. Šia technika sukurti filmai sužavėjo žiūrovus ir išpopuliarėjo visame pasaulyje. Dirbdamas Rusijoje, V. Starevičius sukūrė nemažai juodojo humoro kupinų filmų, kuriuose veikė vabzdžiai. Vėliau jis pradėjo dirbti su įvairesnėmis lėlemis, o filmai tapo lyriškesni.

1938 metais dailininko Stasio Ušinsko sukurtas „Storulio sapnas“ tapo pirmu lietuvišku garsiniu lėlių filmu. Menininkas dar studijuodamas susidomėjo marionečių teatru. Grįžęs į Lietuvą, jis tokį ir įkūrė. Deja, nors ir sulaukę pasisekimo, Marionečių teatro pasirodymai surinkdavo per mažai pinigų. Bankrutavus Marionečių teatrui, 1938-aisiais S. Ušinskas tokias pačias lėles panaudojo pirmajame lietuviškame garsiniame lėlių filme „Storulio sapnas“.

„Storulio sapnas“ — tai trumpas (18 min.) kinematografinis groteskas — linksmos lėlės komiškose situacijose. Jau planuodamas filmą, S. Ušinskas nusprendė, kad jame nebus apibrėžto siužeto. Filmo statytojų užduotis — pademonstruoti technines marionečių galimybes, parodyti kuo daugiau marionečių technikos variantų ir parodyti, ko galima pasiekti šioje, tuo metu lietuviams dar naujoje, meno srityje. Visi dailininko sukurti personažai savitai reiškė savo emocijas, savitai judėjo ir kalbėjo. Sudėtinga lėlių konstrukcija jas vedžiojantiems aktoriams leido judinti lėlių akis, lūpas, smakrus, netgi kaktos raukšles. S. Ušinskas, kaip ir dauguma to meto žmonių, žavėjosi V. Disnėjaus „Peliuku Mikiu“. Jis sekė šiuo personažu gamindamas savo lėles — sužmogindamas gyvulius ir groteskiškai vaizduodamas žmones.

Filmo premjera buvo sėkminga. Prie didžiulio filmo pasisekimo prisidėjo ne vien išraiškingos S. Ušinsko lėlės, bet ir meistriški personažų judesiai, jų tikroviški poelgiai, kuriuos sugebėjo perteikti aktoriai A. Nakas, P. Zulonas, J. Kalvaitis ir kiti. S. Gailevičiaus muzika sudarė tinkamą veiksmo aplinkos foną. Veiksmo tikroviškumą paryškino puikūs garsų efektai, kuriuos sukūrė aktoriai V. Lietuvaitytė, Daubaraitė, N. Nakas, P. Zulonas, J. Gustaitis. Nepriekaištingas ir operatoriaus A. Žibo darbas. Filmas įgarsintas Berlyno „Folifilme“.

1939 m. „Storulio sapnas“ buvo parodytas Niujorko pasaulinėje parodoje. JAV animacinių filmų bendrovė „Dalcampani“ „Storulio sapną“ nupirko ir užsakė S. Ušinskui sukurti animacinį filmą pagal Hanso Christiano Anderseno pasaką „Lakštingala“. Šį darbą užbaigti sutrukdė Antrasis pasaulinis karas, ir „Storulio sapnas“ liko vieninteliu Stasio Ušinsko filmu.

1964 metais Zenono Tarakevičiaus sukurtas 8 min. trukmės filmas „Vilkas ir siuvėjas“ yra pirmasis Lietuvoje sukurtas pieštas animacinis filmas. Jis buvo kurtas ne studijoje, o gamyklos pagalbinėse patalpose Kaune, mat Lietuvoje nebuvo profesionalios animacijos studijos. Filmas rodytas per Lietuvos televiziją, įtrauktas į visos Sąjungos saviveiklinių animacinių filmų almanachą ir platinamas visame pasaulyje.

Pažiūrėti filmą „Vilkas ir siuvėjas“ galima YouTube portale.

1986 (1987?) metais Iljos Bereznicko sukurtas „Baubas“ ilgą laiką buvo bene populiariausiu Lietuvoje sukurtu animaciniu filmu. Išverstas į rusų kalbą, „Baubas“ apkeliavo visą Tarybų Sąjungą. O Portugalijoje Tomar animacinių filmų vaikams ir jaunimui festivalyje net buvo apdovanotas pirmuoju prizu.

Šio filmo pagrindinis veikėjas pakeri žiūrovus savo žavesiu, linksmumu, išradingumu, elegantiškumu. Jis valgo kaktusus, siausdamas įtraukia į fantastiškus nuotykius. Filmas įdomus ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Čia ironizuojama miesčioniška buitis, stereotipiniai šeimos santykiai. Ir visa tai siurealistiniame detalių ir įvykių kaleidoskope, atkartojamame siautulingos muzikos.

Ilja Bereznickas neapleido savo geriausiai pavykusio personažo. Yra sukurti dar keturi animaciniai filmai, pasakojantys apie baubus. Tiesa, jie nupiešti jau visai kitaip. Ir kalba kitaip. Ir apskritai — tai visai kiti baubai.

Pažiūrėti filmą „Baubas“ galima YouTube portale.

1998 metais išėjęs Valento Aškinio filmas „Odisėja“ laikomas pirmuoju pilnametražiu (1 val. 30 min.) Lietuvoje sukurtu animaciniu filmu. Kartu tai vienas iš paskutiniųjų celiulioidine technika Lietuvoje kurtų filmų. Kompiuteris buvo naudojamas tik retkarčiais. Kuriant „Odisėją“, prie filmo dirbo daugybė spalvintojų, kontūruotojų, keli operatoriai: iš viso 100 žmonių. Vien tik dekoracijų buvo arti 1000. Stengtąsi panaudoti visas celiulioidinės technikos galimybes, daugiaplanę projekciją, visus įmanomus kombinuoto filmavimo būdus. Darbas buvo ypač kruopštus ir didžiulės apimties, nes celiulioidinė technika reikalauja net kelių sluoksnių filmavimo.

Šio filmo prodiuseris buvo graikas, bet visą filmą (kuris buvo skaidomas į 4 ar 8 serijas) pagamino lietuvių kūrėjų komanda Vilniaus studijoje „Vilanima”, kuriai vadovavo Valentas Aškinis. Jis buvo ir filmo režisierius bei scenarijaus autorius (drauge su Jack Ritman). Prie filmo taip pat dirbo operatorius Antanas Abromaitis, dailininkas-statytojas Rolandas Petrokas, dailininkai Jolanta Šiugždaitė, Jurijus Grigaravičius. Juosta buvo ryškinama ir montuojama Londone, o muziką kūręs kompozitorius Martino Tirimo atvyko jos įrašinėti į Lietuvą su mūsų Operos ir baleto teatro simfoniniu orkestru, kuriam dirigavo Vytautas Viržonis.

Filmo premjera vyko keltų kalba. Filmas buvo rodomas per 4–tą švietėjišką BBC kanalą (kuris ir buvo filmo užsakovas), įtrauktas į anglakalbių mokyklų programas Didžiojoje Britanijoje ir už jos ribų. Su jo paveiksliukais išleido net pratybų knygas mokiniams. Lietuvoje filmo vaizdajuostė pristatyta 2002 metais.

Parengta pagal R. Gečaitė. Antanas Abromaičius: Animacijos stebuklai ir lietuviškos sensacijos \\ Bernardinai ir Lietuvos spaudą.