Audiovizualinė poezija Lietuvoje. Tuščios palatos bliuzas

Europa nusipurtė bytą dar tais laikais, kai virš Lietuvos tik kilo gintaro paukštės. Nuo to laiko taip ir tęsėsi: gintaro paukščių neperšaunami sparnai virš tėvynės, poetiniai performansai, slemai ir MTV svetur. O 2007 metais jaunieji poetai subruzdo, sukruto ir susirinko beprotnamy lovomis pabrazginti. Pirmasis audiovizualinės poezijos festivalis — jau ženklas, ar ne taip, mano širdie?

Ilgai ar trumpai poetai brazdinosi — man paslaptis. Girdėjau, kad palatos stūksojo apytuštės, o dalyvių būta daugiau, nei žiūrovų. Ir vis dėlto danguje kabojo kometa, vanduo virto vynu, žąsys kalbėjo Oželytės balsu. Nes audiovizualinė poezija pirmą kartą Lietuvoje gavo megafoną. Klausimas: kas skambėjo ir kas skambėti galėjo?

Prieš dvidešimt metų galėjo skambėti patetiškas festivalinis skaitymas: viena intonacija, kiekvienas žodis pabrėžtas, ritmas išdidžiai atkištas. Arba „Vidurnakčio lyrika“, sentimentali ir tąsi it sirupas, plaukianti dar sąjunginio lounge bangomis, kur senas jūrininkas iš Lietuvos radijo ir televizijos aktorių aktyvo — ak! ak! — bando sugriebti už širdies!

Prieš penketą metų nesugaunamosios širdys galėjo užsiliepsnoti Poetiniame Druskininkų rudenyje, kai kažin kokių užsienio tendencijų apsvaiginti senieji poetai irstėsi valtelėmis, šūkavo per megafonus bei degino stabus. Druskininkuose buvo galima išgirsti ir repuojantį Šlepiką, kurio bytą gaudė jauni linksmi, čia pat prisijungdami ir eidami iš proto. Aiman, tie laikai praėjo, beliko Platelis, skaitymai, platūs ir nykūs kaip tėvynės laukai po bulviakasio.

Liko dar Skaidrius Kandratavičius, poezijos festivalių nesikratantis, bet kunigiškai rimtas ir todėl toks apgailėtinas, net su Ramūno Jaro palaikymu. Ką jau čia, Ramūną Jarą irgi galima įšventinti į kokius alternatyvius dvasininkus! Kad ir nuobodulio bažnyčioj. Tiesa, jų kompaktinės plokštelės aš negirdėjau, mano širdie… Gal joje meškos rado kitą kelią? Ne per ausis.

Man mielesnis Darius Jurevičius, visada sūpuojantis vieną kitą velniuką ant nelygių eilučių. Dar kada paklausyčiau, kaip jie su Domantu Razausku perina antį. Tik, mano širdie, kodėl Darius taip dažnai pameta tekstą? Paversdamas skaitymus garso poezijos performansu. Kas irgi gražu, bet ne semantiškai surėdytiems meškiukams.

Semantiškai surėdyti meškiukai pultų į kitą pusę, bet ten Rolandas Rastauskas grasina tuo pačiu festivaliniu skaitymu (taip, taip — intonacija it bulvių laukas, ritmas atkištas). Arkadijus Gotesmanas raudonuoja ir slepiasi savo perkusiniame panoptikume. Tai — ne audiovizualinė poezija, tai — infantilumas! Jau geriau atsakyti į amžinąjį poeto vs. skaitovo klausimą atsainiais „Nevykėlių balsais“. Jie sąžiningesni.

Ar sąžiningai apelsinais žongliruoja Gabrielė Labanauskaitė, gali pasakyti tik meškiukai. Mat apie Gabrielę iki šiol girdėjau vos viena ausimi. O pasirodo, mergaitė skaito, įrašinėja, vilkeliu sukasi. Ir net dirba su tais pačiais žmonėmis, kuriuos linksma sekti: Romualdu Lavrynovičium, Slombu.

Įdomu, įdomu: Lavrynovičius, už kameros besislėpdamas, nepamiršo eilėraščių? Nes „Vario burnos“, berods, dar mena šį meną. Kartu su ta pačia Labanauskaite, tegu dievas duoda jai sveikatos, o man — jos plokšteles.

Ar dar yra talentingų skaitovų Lietuvoje? Kad mokėtų jungti poeziją su muzika ir — ypač! — su tyla. Nežinau, oi, nežinau. Rimčiau dirbama su vizualika, nei su audio. Bet apie tai kitoje serijoje.

Gabrielė Labanauskaitė ir bendražygiai. Nuotraukos iš „Menų spaustuvės“