Perpaišome V. Kinčinaitį (1)

Meškiukų negalima skriausti, net jei jie dideli, rožiniai ir pilnom kišenėm Prozako. Meškiukai patiklūs. Tokie jau jie buvo sumanyti, kai prieš 15 metų maža mergaitė dideliais kaspinais surado dėdulę, mokantį maudytis eketėse bei glostyti arkliukus tai či ritmu. Dėdulė buvo keistas, pamaldus ir iš KGB, o rytai viliojo koviniais filmais bei drakonais. Sprukti reikėtų nuo tokių dėdulių. Nors galima imti ir patikėti visais jų žaliais žmogeliukais iki pat uogedos galiuko.

Mažo proto meškiukams „patikėti“ ir „išmokti“ susilydė po vienu dievo pirštu. Ir sunku dabar mažo proto meškiukams, kai knygose rašoma kažin kas keisto ir, rodos, iš esmės nehigieniško. V. Kinčinaičio knyga, imta kaip vadovėlis pradinių klasių miško žvėreliams, neleidžia patikėti iki galo — per daug išsidraikiusi, susipainiojusi ir verčianti filosofiją žongliravimu tautologijomis. Bet jei doc. dr. R. Bartkų jo begalinės metafizinės perskyros be galo džiugina, tai mažo proto meškiukams kelia apmaudą. Man rodos, neteisinga pati prielaida, kad audiovizualinė kultūra užgimsta iš technologijų ir kultūros susilietimo. Ar technologijos — ne ta pati kultūra? O jei kalbama apie meninę kultūrą, tai ar ne visuomet menas ir mokslas ėjo koja kojon? Pats V. Kinčinaitis, braukdamas per naujųjų medijų ištakas, vis pasidžiaugia, kad anuo metu zuikių bažnyčioje menas, mokslas bei magija dar nebuvo atsiskyrę.

Ir kuo anas susiliejimas skiriasi nuo šio prisilietimo? Nebent galimybėmis filosofuoti lengvomis materijomis. O lengvos materijos, kaip žinia, skrajoja tarpdisciplininiuose dalykuose. Rodos, čia galima varstyti stiklo karoliukus be galo, nes niekas iš tiesų nesupranta ne tik kas, bet ir apie ką kalbama. Tuo mane dar 2001 metais įtikino Diana Alonso Blas, tebūna jai minkšta ES kėdė.

Tarpdisciplininis — tai beveik visada apie žalius žmogeliukus. Ir beveik visada būtinas. Kaip spėjimas apie tai, kuo aš jau tapau ir kuo dar tik virstu. Kaip mėginimas suprasti, kas nutiko. Todėl meškiukai galanda dantukus ir pirmiausiai nusibraižo esybes bei ryšius, begėdiškai išdarkydami nelogiškas V. Kinčinaičio struktūras:

Tūkstantis meškiukų negali suklysti, miela mano Tėvyne… Tūkstantis tarp informacijos mokslų ir humanitarinių disciplinų pasimetusių medijų bičiulių dieną naktį gano juodas aveles, kad meškiukai saldžiai miegotų. Viena avelė, dvi avelės… Iš V. Kinčinaičio knygos išgaudyti jas pasižadu! O tuo tarpu sargyboje medų kopinėja lietuviškai paskaitomi ar paklausomi bičiuliai: