Perpaišome V. Kinčinaitį (4)

Trečiame V. Kinčinaičio skyriuje užstrigau ilgam, ir tai geras ženklas, miela mano tėvyne. Mat kai tekstą labai lengva kartografuoti, šis būna prėskas ir be mėsos. O V. Kinčinaitis čia nusprendė riebesnį kaulelį meškiukams pamėtėti. „Tomo Netikinčiojo regos keblumai“ — tai ne vien senas geras S. Žižekas, bet ir truputis lietuvių menininkų. Urbonai ten. Ar Ž. Augustinas.

Ir todėl — o todėl! — tekstas atrodo rimtesnis: ne į monografiją, tai nors į iliustruotą žurnalą tinkamas. Tiesa, S. Žižekas vertas įdėmesnio žvilgsnio, nei V. Kinčinaitis sau leidžia, o Urbonų meninių praktikų priešinimas didžiojo juokdario mintims stokoja pagrindimo. Visgi skaityti galima. Viena liūdina — tas futuristinių furšetų prieskonis. Tas ritualinis padrebėjimas prieš kiberpankinę viziją. Man rodos, meškiukų akelės niekaip neaprėpia šiandienos, todėl nuo pretenzijų į rytojaus dieną man norisi gerai paurgzti. Aišku, kiek aš ten to Žižeko skaičiau… Ašaros! Tik menu, kad urgzti neteko; menu, kad ten buvo VDR, B. Brechtas ir Leninas, o ne skraidančios lėkštės ir gigantiški robotai, pardon my nippon. Todėl toks subjekto tapatumo ir tikrovės realumo tyrimas kelia abejonių. Taip, kūniškumo suvokimas transformuojasi, taip — tapatumo krizė čia labai svarbi. Bet pabrėžiamos tendencijos neįtikina.

Taigi schemą nubraižiau, o S. Žižekas gula į lentynėlę gilesniam tyrimui.

Beje, anot V. Kinčinaičio, jis skaitė:

• Žižek, S. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano. LRS leidykla, Vilnius, 2005.

Kita vertus, viską, kas šiame skyriuje išdėstyta, galima rasti darbo „Sveiki atvykę į realaus dykumą“ pirmame skyriuje, taip.