Antrąkart pažiūrėjus „Iškrypėlio kino gidą: lakaniškoji psichoanalizė ir filmas“ (org. „The Pervert's Guide to Cinema“), ničniekas nepaaiškėja. Anot AlAl, sunku rasti S. Žižeko pasakojimų jungiančią grandį. Tegu aš ją randu (ar išgalvoju), visgi dėl vieno AlAl teisus, ir S. Žižekas daugiau linksminasi, klaidžiodamas po mėgstamų filmų dekoracijas, nei mėgina suformuluoti kažin kokias reikšmingas išvadas. Bet tai juk jis — filosofas-juokdarys!
Jam galima.
Tiesa, yra ir kita versija — klaidžiojimas po dekoracijas kilsteli kritiko autoritetą — maždaug „jis žvelgia į kiną iš vidaus“. Aha, vidaus: Froido ar Lakano, bet ne filmo. Psichoanalitinė sudedamoji kartkartėmis įgrysta, bet filosofinė (kaip kad ją supranta mažo proto meškiukai) vėl užkabina — taip ir žiūrėjom trijų dalių dokumentinę epopėją be kavos pertraukėlių. Taip ir mėginome įsikirsti į mėgstamą Žižeko paradoksą: tikrovė atsiskleidžia tik iliuzijoje, arba realus yra tik virtualiame (jei kalbėsime iš V. Kinčinaičio pasiskolinta schemų kalba). Labai stipriai įsikibus į šį paradoksą, tikrai galėčiau lengvai perskaityti filmą. Deja, Žižeko populiarinamoji retorika iškrečia piktą pokštą: kol mėginu išgliaudyti eilinį kietą aforizmą (kaip „vienintelė gera vyrui moteris yra mirusi moteris“, „aš uždrausčiau gėles nepilnamečiams“, etc.), pagrindinė gija išslysta, ir imu nebesuprasti, apie ką ši fantazijų paieška hipotetinių vyrų ir moterų galvose. Todėl antroji dalis užliūliuoja, ir tik trečioje vėl grįžtu prie to, ką galima vadinti tikru, ir ką — iliuziniu.
Kita vertus, apreiškimo filme nėra ko tikėtis. Aš tai jau skaičiau „Realaus dykumoje“, paišiau schemoje. Žižekas kartoja tą patį kitame kontekste — kaip iliuzija atskleidžia tikrovę ekrane. Toks trumpas kino filosofijos kursas. Bet pakankamas, kad galėčiau apsidžiaugti ir palyginti su dr. Čepulio kino medijų kursu. Taip ir nepasiteiravau gerbiamo dėstytojo, ką jis mano apie Žižeko žaidimus. Savo ruožtu, aš manau, kad dr. Čepulio kursas galėtų būti net įdomesnis už „Kino gidą“… Jei jam labiau pasisektų su studentais. Žižekas perdėm vakarietiškas, perdėm populiarinantis ir besipopuliarinantis, iš jo trykšta kažkokios naked news gaidelės. Iš pradžių tai paperka — čia, Lietuvos universitetuose, dėstytojų entuziazmą tenka rinkti po kruopelę — rodos, nebeliko norinčių kalbėti. Tačiau netrukus pasimetu: kur iš tiesų kalbėtojo įkarštis, o kur šou? Šiek tiek per daug elementarių tiesų, šiek tiek per daug skambių frazių ir kiek per mažai struktūrų. Kita vertus, gal tai režisierės sprendimas? Montažo ypatumai?
Pats Žižekas vis dėlto puikus! Tikslus, įžvalgus — kaip pridera. Beje, „Kino gide“ yra ir jo žymusis atsakymas „Matricai“: „Noriu trečios piliulės“. Aš, aišku, norėčiau ketvirtos, bet dėl Žižeko džiaugiuosi. Na ir — kadangi nieko gudraus pasakyti negaliu — pamėginsiu sudaryti mėgstamų pirmos dalies citatų rinkinėlį, kaip vaikystėj.
Bėda ne tame, ar patenkinami mūsų troškimai, ar ne. Bėda — iš kur mums žinoti, ko trokšti? Nėra nieko spontaniško, nieko natūralaus žmogaus troškimuose. Troškimai dirbtini — mus reikia išmokyti trokšti. Kinas yra totaliai iškrypėliškas menas. Jis neduoda jums to, ko trokštate; jis tik parodo jums, kaip turėtumėte svajoti.
Bet pasirinkimas tarp mėlynos ir raudonos tabletės iš tiesų nėra pasirinkimas tarp iliuzijos ir tikrovės. Aišku, Matrica yra pramanų mašina, bet tai — fikcijos, kurios konstruoja mūsų tikrovę: jei atmesite tikrovę reguliuojančias simbolines fikcijas, prarasite pačią tikrovę. Aš noriu trečios tabletės! Kas ta trečioji tabletė? Tikrai ne kažkokia transcendentinė tabletė, įgalinanti pusfabrikatiniams religiniams potyriams, bet tabletė, leidžianti suvokti ne tikrovę už iliuzijos, o tikrovę pačioje iliuzijoje. Jei kažkas per daug žeidžia, per daug žiauru ar net per daug džiaugsminga, kad sujauktų mūsų tikrovės koordinates, tenka tai pakeisti fikcija.
Mes, žmonės, nesame natūraliai gimę tikrovei. Tam, kad mes elgtumėmės kaip normalūs žmonės, kurie bendrauja su kitais žmonėmis, gyvenančiais socialinės tikrovės erdvėje, turi atsitikti daugybė dalykų — pavyzdžiui, reikia atrasti teisingą vietą simbolinėje tvarkoje ir pan. Kai sutrikdomas mūsų būvimas simbolinėje erdvėje, tikrovė suyra.
Mes sakome, kad akys — sielos veidrodis, bet ką, jei nėra sielos, kuri atsispindėtų akyse, ką, jei akys — tik įtrūkimas, per kurį tegalime pažvelgti į nieko bedugnę. Kai žiūrime pro šiuos įtrūkimus, matome tamsiąją anapusybę, kur viešpatauja slaptos jėgos. […] Bet grįžkime prie pirmojo mano žavėjimosi objekto — unitazo. […] Intuityviai tariame, kad nuleidus vandenį, ekskrementai tiesiog išnyksta iš mūsų tikrovės, persikeldami į kitą erdvę, kurią fenomenologiškai suvokiame kaip nieką, kitą tikrovę, chaotišką pirmapradę tikrovę. Tikras siaubas, jei vanduo nenuplauna, jei objektai grįžta, jei likučiai — ekskrementų likučiai grįžta iš kitos dimensijos. […] Aš manau, kad būtent tokį jausmą sukelia Hitchcock filmai. Tai ne tiesiog kažkas baisaus, vykstančio tikrovėje. Gali įvykti kažkas baisesnio, kas suardys pačią struktūrą to, ką mes patiriame kaip tikrovę. […] Kai objektas iš fantazijų, kažkas įsivaizduoto, objektas iš vidinės erdvės, patenka į įprastą tikrovę, tikrovės struktūra iškreipiama. Štai kaip troškimas prisijungia prie tikrovės — iškreipdamas ją. Troškimas yra tikrovės žaizda. Kino menas reiškiasi keldamas troškimus, žaisdamas su troškimais, bet kartu laikydamas troškimus saugiu atstumu, jaukindamas juos, paaiškindamas. Kai žiūrovai sėdi kino teatre stebėdami ekraną — atsimenate, pačioje pradžioje, prieš parodant vaizdą tėra juodas tamsus ekranas, ir staiga jis apšviečiamas. Ar tai ne tas pats, kas stebeilytis į unitazą ir laukti, kas iškils? Ir ar nėra visa ši reginio magija ekrane vien apgaulingas vaizdas, siekiant nuslėpti, kad mes iš tiesų spoksome į šūdą.
S. Žižeko nagrinėti filmai:
- Clarence Brown — Possessed (1934)
- Andy and Larry Wachowski — The Matrix (1999)
- Alfred Hitchcock — The Birds (1963)
- Alfred Hitchcock — Psycho (1960)
- Leo Mc Carey — Duck Soup (1933)
- Norman Z McCleod — Monkey Business (1931)
- William Friedkin — The Exorcist (1973)
- Fritz Lang — Testament of Dr Mabuse (1933)
- Ridley Scott — Alien (1979)
- Charles Chaplin — The Great Dictator (1940)
- David Lynch — Mulholland Drive (2002)
- Clyde Geronimi, Wilfred Jackson and Hamilton Luske — Alice in Wonderland (1951)
- Michael Powell — The Red Shoes (1948)
- Stanley Kubrick — Dr. Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb (1963)
- David Fincher — Fight Club (1999)
- Alberto Cavalcanti — Dead of Night (1945)
- Francis Ford Coppola — The Conversation (1974)
- David Lynch — Blue Velvet (1986)
- Alfred Hitchcock — Vertigo (1958)
- Psycho Theatrical Trailer (1960)
- Andrei Tarkovsky — Solaris (1972)
- Michael Haneke — The Piano Teacher (2001)
- David Lynch — Wild at Heart (1990)
- David Lynch — Lost Highway (1996)
- David Lynch — Dune (1984)
- Ingmar Bergman — Persona (1966)
- Stanley Kubrick — Eyes Wide Shut (1999)
- Krysztof Kieslowski — Blue (1993)
- Jane Campion — In the Cut (2003)
- Victor Fleming — The Wizard of Oz (1939)
- James Whale — Frankenstein (1931)
- Cecil B. DeMille — 10 Commandments (1956)
- Lars Von Trier — Dogville (2003)
- Jean-Pierre Jeunet — Alien Resurrection (1997)
- Alfred Hitchcock — To Catch a Thief (1954)
- Alfred Hitchcock — Saboteur (1942)
- Alfred Hitchcock — Rear Window (1954)
- Alfred Hitchcock — North by Northwest (1959)
- Andrei Tarkovsky — Stalker (1979)
- Ivan Pyryev — Kubanskie Kasaki (1949)
- Sergei Eisenstein — Ivan the Terrible (Part Two)(1945)
- David Hand — Pluto's Judgment Day (1935)
- Charles Chaplin — City Lights (1931)